Pernai Lietuvoje užregistruoti penki itin retos ligos atvejai

2016 m. diagnozuoti du tiuliaremijos atvejai, o  per paskutinius dvylika metų mūsų šalyje nustatyti 29 tuliaremijos atvejai.

Tuliaremija – tai gyvūnų ir žmonių bakterinė zoonozė, rašoma ULAC pranešime. Ligą sukelia Francisella tularensis bakterijos, paplitusios šiauriniame žemės pusrutulyje. Ligos sukėlėjas parazituoja daugelio stuburinių ir bestuburių laukinių (kiškiai, voverės, ondatros, bebrai, elniai, žiurkės) ir naminių (šunys, katės, avys) gyvūnų organizmuose. Sergantys ir nugaišę gyvūnai užkrečia išorinę aplinką (dirvožemį, vandenį, pašarus ir kt.). Bakterijas platina erkės ir uodai. Taip susiformuoja gamtiniai tuliaremijos židiniai, dažniausiai upių deltose, slėniuose, balotose vietose, plačialapiuose miškuose. Žmogus nuo kito žmogaus neužsikrečia.

ULAC lentelė

Ligos sukėlėjas, F. tularensis, į žmogaus organizmą gali patekti per odą (net per nepakenktą) ar gleivines (ypač akių), tiesioginio sąlyčio su užsikrėtusiais gyvūnais metu, lupant sergančio gyvulio kailį, tvarkant skerdieną, surenkant nugaišusius graužikus, besimaudant infekuotame vandenyje ir kt. Taip pat užsikrečiama suvalgius užkrėstų maisto produktų, įkvėpus infekuotų dulkių ar vandens aerozolių, užkrėstų graužikų išskyromis. Dažnai užsikrečiama įgėlus nariuotakojams (uodams, erkėms ir kt.).

Inkubacinis tuliaremijos periodas vidutiniškai trunka 3-7 dienas, rečiau  2-3 savaites. Ligos pradžia ūmi ir prasideda nuo intoksikacijos, pakyla temperatūra iki 38-40°C, atsiranda drebulys, galvos bei raumenų skausmai, kamuoja bendras silpnumas, blogas apetitas. Priklausomai nuo bakterijos patekimo vietos gali būti kelios tuliaremijos klinikinės formos: opinė liaukų, liaukų, akies liaukų, burnos ir ryklės, žarnyno, plaučių, tifoidinė.

Siekiant išvengti susirgimų tuliaremija, ULAC medikai pataria:

tinkamai prižiūrėti aplinką (nušienauti, neprišiukšlinti);

gyvenamoje aplinkoje naikinti graužikus ir nariuotakojus (deratizacija, dezinsekcija);

naudoti repelentus nariuotakojams atbaidyti dirbant žemės ūkio darbus, ypač pastebėjus kritusių graužikų;

naudoti asmenines apsaugos priemones (mūvėti gumines pirštines ir kt.) lupant sumedžiotų gyvūnų (ypač kiškių) kailius ir dorojant skerdieną;

kruopščiai plauti rankas po bet kokio sąlyčio su galimai užterštais  daiktais, aplinkos paviršiais, graužikų ekskretais;

nevartoti maistui vandens iš atvirų vandens telkinių.