Norintiems nuo alkoholizmo išgelbėti artimuosius siūlo nemeluoti

Anot jo, neretai žmonės dangsto nuo alkoholio priklausomą žmogų ir apie jo priklausomybę nedrįsta kalbėtis net su juo pačiu. „Jeigu meluoju, įsitraukiu į tą patį žaidimą ir žmogų saugau nuo pasekmių“, tvirtina R. Tomkevičienė.

Priklausomybė nuo alkoholio laiko atsakomybės liga

Anot psichologės psichoterapeutės R. Tomkevičienės, alkoholizmą galima apibrėžti skirtingai, tačiau susirūpinti derėtų tada, kai alkoholis pradeda trukdyti gyventi: „Be jokios abejonės, tai veikia ir artimuosius. Į trukdymą gyventi įeina visos gyvenimo sritys – darbas, santykiai su artimaisiais, laisvalaikis. [...] Dažnai painiojama – ar jau yra priklausomybė, ar nėra. Taip, mes turime diagnostinius kriterijus, bet apie tai kalbėtis galime tik su specialistais arba tada, kai žmogus pats kreipiasi.“

Patys pirmieji ženklai, kai vertėtų sunerimti, yra pastabos iš artimųjų, būtent artimųjų nerimas, klaustukai artimųjų galvose, kai jie pradeda savęs ar net garsiai klausti – kas čia vyksta, ar taip ir bus, ar mes taip visą laiką ir gyvensime?

R. Tomkevičienė priduria – patys priklausomi asmenys, jau ne vienerius metus gyvenantys blaiviai, savo žodyne turi dar vieną sampratą – priklausomybė yra atsakomybės liga.  „Netgi patys jie taip vadina. Iš tiesų priklausomybės sampratos istorija gana ilga, sudėtinga. Ji iš tiesų tebesitęsia iki šiol. Pradžioje buvo manoma, kad tai yra nemoralu, paleistuvystė, valios problemos. Paskui atsirado samprata, kad alkoholizmas yra liga ir būtent požiūris į alkoholizmą kaip į ligą labai praskaidrino erdvę aplink šią problemą. Visiems – ir specialistams, ir patiems kenčiantiems, ir artimiesiems, nes atsirado kažkokie atramos taškai, apie ką pradėti galvoti, kas čia per liga, nuo kur ji prasidėjo, ką su ja daryti, kaip sveikti“, – aiškina R. Tomkevičienė.

Pasak jos, po to atsirado ir sveikimo samprata, kam daug įtakos turėjo anoniminių alkoholikų judėjimo atsiradimas. Vis dėlto, tvirtina R. Tomkevičienė, alkoholizmo, kaip ligos, samprata sulaukia nemažai kritikos, nes panaikino moralinę stigmą, bet sukūrė kitą – nepagydomo ligonio.

„Alkoholizmas turi savo kriterijus. Jie apibrėžti, bet, jeigu kalbame apie pirmuosius ženklus, tai iš savo patirties sakyčiau, kad patys pirmieji ženklai, kai vertėtų sunerimti, yra pastabos iš artimųjų, būtent artimųjų nerimas, klaustukai artimųjų galvose, kai jie pradeda savęs ar net garsiai klausti – kas čia vyksta, ar taip ir bus, ar mes taip visą laiką ir gyvensime? Mano galva, tai patys pirmieji ženklai“, – įsitikinusi R. Tomkevičienė.

Alkoholikų artimieji nepalieka ir dėl kopriklausomybės

Alkoholizmu sergančių žmonių artimųjų, draugų bendrijos Al-Anom narė Milda, grupei priklausanti jau devynerius metus, prisimena supratusi, kad jos vyras alkoholikas, tik tada, kai atėjo į šią grupę.

„Esu tas žmogus, kuris į Al-Anoną atėjo todėl, kad pradėjo ieškoti sau pagalbos. Vyro gėrimas baigėsi didžiuliu skandalu tarp mano tėvų. Jis vos neprasiskėlė sau galvos, būdamas neblaivus, iškėlė sceną. Tada supratau, kad man reikia trauktis, nes nebegaliu taip gyventi. Pradėjau ieškoti sau pagalbos. Tik atėjusi į Al-Anoną suvokiau, kodėl vyras taip elgėsi ir kodėl aš taip keistai pradėjau jaustis būtent tada, kai jis nusprendė alkoholio nebevartoti“, – sako Milda.

Ji pastebi, kad yra žmonių, kurie į Al-Anon draugiją ateina tada, kai artimas žmogus labai stipriai geria, tačiau yra ir tokių, kurie ten apsilanko po to, kai artimas žmogus nustoja vartoti alkoholį.

„Atrodo, sieki vienintelio tikslo – kad vyras nustotų gerti. Atrodo, viskas yra gerai, kad tik jis negertų. Kai nutiko tokia šventė – vyras negeria – [...] aš pradėjau jaustis labai keistai. Atrodė, vyras negeria, bet kažkokios laimės nėra. Pradėjau jausti nerimą, atsirado ir fizinių sunkumų“, – pasakoja Milda.

R. Tomkevičienės teigimu, tai, ką apibūdina Milda, yra vadinama kopriklausomybė. Pasak psichologės psichoterapeutės, tai tokia pati priklausomybė, tik ne nuo alkoholio ar kitų medžiagų, o nuo alkoholį vartojančio žmogaus.

„Literatūroje įvardijama, kad tai – priklausomybė nuo santykių. Esmė yra ta pati kaip ir visų priklausomybių. Priklausomų artimųjų dėmesio centras ir yra tas vartojantis žmogus. Viskas, visas pasaulis sukasi apie jį, jis yra ta planeta, apie kurią sukasi visos kitos. Kai staiga ta planeta pakeičia kryptį, nebeaišku, ką daryti, kaip būti“, – sako R. Tomkevičienė.

Jos aiškinimu, kadangi alkoholizmas neišsivysto per metus ar dvejus, žmonės pripranta prie gyvenimo su nuo alkoholio priklausomu žmogumi: „Gyvenimas jau būna įgavęs savo natūralią tėkmę ir staiga kažkas pradeda keistis. [...] Nėra įgūdžių, kaip gyventi su negeriančiu vyru, bet yra puikūs, fantastiški įgūdžiai, kaip gyventi su geriančiu vyru – ką daryti, kam ką pasakyti, kada bartis, kaip elgtis, kada kam pasiskųsti. Visa tai nusistovėję, o, kai gyvenimas keičiasi, tada nebeaišku, ką daryti.“