Nevilties laiškai „Kauno dienai“: kas padės?

Skausmo kaina

Baigiu 90-uosius metus. Sunkiai vaikštau. Dėl blogos arterinės kraujotakos kojose susidarė trofinės opos. Tenka vartoti analgetikus.

Pavasarį buvo išsivystęs trišakio nervo uždegimas. Skausmas buvo labai stiprus. Smarkiai skaudėjo strėnos. Per tuos du mėnesius suvartojau daugybę vaistų nuo skausmo "Ibuprom" ir "Diclac". Jų informaciniame lapelyje nurodyta daugybė pašalinių reiškinių, ypač odos pakenkimų. Po gausaus pastarųjų vaistų vartojimo blauzdų oda iš pradžių buvo šiurkštoka, o dabar ėmė šlapiuoti, atsirado opų opelių. Susidarę šašai trūkinėja. Blauzdos peršti kaip nuluptos, vėl reikia analgetikų.

Prašiau šeimos gydytojos skirti opioidų, pavyzdžiui, "Tramadol". Šio vaisto aprašyme galimas poveikis odai vos paminėtas, o "Diclac" kenkia viskam. Man sako, kad "Tramadol" gali išrašyti tik neurochirurgas ir tik ligoninėje pagulėjus.

Man tai keblu ir nepriimtina: skauda kojos, prasta pusiausvyra – negaliu lipti laiptais neįsitvėręs, ir iš viso prastai jaučiuosi ligoninėje. Ir ką tas neurochirurgas nustatys? O jei skausmas nesiekia dešimt balų, ko gero, dar ir neišrašys "Tramadol" po visų vargų? Kartais dieną ir nelabai skauda, labai – vakare, kai kojos patinsta, o rytą – dėl blogos kraujo cirkuliacijos. Ne apie nuolatinį nepakeliamą skausmą kalbu, o apie tai, kad be analgetikų nepavyks užmigti. Juk nesąmonė: yra tinkamas veiksmingas vaistas, kuris menkai pavojingas, o esu priverstas gerti beveik viskam kenksmingą. Tai, kad priklausomybė vaistui "Tramadol" išsivystys, tikimybė minimali: turiu atostūmį narkotikams – niekada nerūkiau, neturėjau problemų dėl alkoholio.

Chirurgas gali apžiūrėti kojas namuose. Jis pamatytų ir gal suprastų, koks reikalas. Gal reikia pripažinti man nedarbingumo kažkiek procentų? Tuos dalykus sutvarkyti – šeimos gydytojo kompetencija. Bet gydytoja neskuba, žinoma, užimta, o pats nelabai galiu ir žinau, ko reikia imtis.

Opų tvarsčius keisti tenka kasdien arba kas antrą parą. Nekeitus tris dienas, nors skiria juos nemokamai naudoti tokiu periodiškumu, pradeda dvokti. Šiuo metu vartoju tvarsčius "Aquacel Extra" arba "Ag Foam", nepagrįstai brangius. Kai nepakanka, tenka nusipirkti pačiam. Mėnesiui reikėtų gal pusantros pakuotės. Nepirksiu – neturiu už ką, nes "Aquacel Ag+ Extra" tvarstis 20cm x 30 cm N5 kainuoja 112,34 euro.  Manau, kad jų gamyba nebent 50-ąją dalį tos sumos kainuoja. Mokėčiau ir dar brangiau, jei būtų panacėja: nupirkai, pridėjai – išgijo. Bet vartoju senus trikotažinius skalbinius su "Sulfargin", "Betadin" kremais – gyja, tiksliau negyja taip pat, užtat apie šimtą kartų pigiau. Žinoma, specialius tvarsčius kiek patogiau naudoti. Įdomu, kiek tenka tvarsčiams kompensuoti per metus – už tiek ministerija galėtų organizuoti panašaus daikto gamybą. Jei mylėtų tėvynę ir pacientus.

Algis Jočys

Pusę metų – be kojų

Mano neįgalumas – pirmo lygio. Ortopediniai batai – mano antros kojos, be kurių negaliu žengti nė žingsnio.

Ryte, tik atsikėlus, pirmas veiksmas – apsiauti batus, kad galėčiau nueiti iki vonios apsiprausti, iki virtuvės. Šiuo metu kompensuojama viena batų pora per metus, o jie jau suplyšo! Esu privestas laukti, kol vėl galėsiu užsisakyti ortopedinius batus. Norėtųsi susitikti su draugais, pažįstamais, bet turiu sėdėti namie. O antra batų pora kainuoja visą mano neįgalumo pensiją ir daugiau, tai kaip man tada pragyventi?

Ar sveikas žmogus gali apsieiti su viena batų pora metams? Tikrai ne. Tiesiog noriu paprašyti, kad per metus būtų kompensuojamos dvi ortopedinių batų poros, nes be jų negaliu žengti nė vieno žingsnio.

Kęstutis Kasperavičius