Net ir ramiausio žmogaus psichika – be garantijų

– Dažnam įtariamajam sunkiu nusikaltimu skiriama psichiatrijos ekspertizė siekiant nustatyti, ar nusikaltimą įvykdęs žmogus nėra psichikos ligonis. Vadinasi, liga yra rizikos veiksnys?

– Sergantieji psichikos ligomis padaro tik 1,5 proc. visų sunkių nusikaltimų. Šis skaičius daugelį metų yra stabilus, pastaruoju metu netgi šiek tiek mažėja. Sakyti, kad sunkius nusikaltimus įvykdo psichikos ligoniai, nepagrįsta ir moksline prasme.

– Kuo tai pagrįsta?

– Kai nužudomas vaikas ar iššaudomi šeimos nariai, visai natūralu galvoti, kad tai padarė kitoks žmogus nei aš. Tada lengviausia pasakyti, kad tokį žiaurų nusikaltimą gali įvykdyti tik ligonis. Toks mąstymas – normali psichologinė savigynos reakcija.

Kai neseniai buvo užmušta mergina dėl brangaus automobilio, žudikų psichikos ligoniais niekas nevadino, nors nusikaltimas labai žiaurus, mirtis beprasmiška. Nekaltino todėl, kad tai padarė romai. Jie – ne tokie, kaip mes, jie – kitokie, ir mums to gana.

Per visą atkurtos nepriklausomos Lietuvos laikotarpį tik vienas psichikos ligonis padarė rezonansinį nusikaltimą – iššaudė Draučių kaimą. Žmogus tai padarė dėl patiriamų kliedesių. Buvo dar keletas nusikaltimų, kuriuos įvykdė ligoniai, girdėdami balsus, kankinami haliucinacijų, bet jie nebuvo rezonansiniai. Jei pasitvirtintų, kad savo šeimą Kauno rajone išžudęs vyras yra psichikos ligonis, tai būtų tik antras atvejis. Ar tai pasitvirtins, kol kas neaišku.

Dar vienas rezonansinis nusikaltimas, kai į šulinį buvo sumesti vaikai, įvykdytas afekto būsenos, kai žmogui buvo psichozė, bet ne dėl psichikos ligos, o dėl alkoholio vartojimo.

Afekto būsena gali ištikti visai sveiką žmogų, nesergantį jokia psichikos liga.

– Alkoholinė psichozė yra daugybės nusikaltimų priežastis?

– Labai daug nusikaltimų padaroma ne dėl to, kad žmogus daug metų sirgo psichikos liga – šizofrenija, bipoliniu afektiniu ar kliedesiniu sutrikimu. Dažniausiai nusikalstama dėl alkoholinio delyro, sutrikdančio sąmonę. Alkoholizmas yra psichikos liga, bet jos keliamos problemos – kitokios.

– Tačiau yra sakoma, kad žmogui aptemo sąmonė, ir jis įvykdė protu nesuvokiamą veiksmą. Kaip tai paaiškinti, kas tuomet vyksta smegenyse, dėl ko?

– Be abejo, labai dažnai žmonės nusikaltimus įvykdo nebūdami normalios psichikos. Afekto būsena gali ištikti visai sveiką žmogų, nesergantį jokia psichikos liga. Ši būsena būdinga vadinamiesiems psichopatams arba, moksliškai kalbant, žmonėms su asmenybės sutrikimais. Jie nėra priskiriami prie sunkių psichikos ligų. Labai dažnai tai yra auklėjimo padarinys. Žmonių, kuriems būdingi asmenybės sutrikimai, tarp mūsų yra daug. Tai visos ryškesnės asmenybės, pradedant vadovais, politikais. Jie linkę į tokias trumpalaikės afektines būsenas, tai yra asmenybės bruožas.

– Dėl to kenčia pavaldiniai, greta esantys žmonės? Kaip apsidrausti nuo neigiamo poveikio?

– Visose visuomenėse tokių žmonių yra, jų poelgiai yra neprognozuojami, todėl įspėti ir užbėgti už akių yra sunku. Ačiū Dievui, tai nėra kasdienė išraiška.

– Tokie sutrikimai gali prasiveržti nusikaltimu?

– Asmenybės sutrikimų išprovokuotų nusikaltimų Europoje pasitaiko rečiau nei Amerikoje ir tai susiję su ginklų paplitimu. Žmogus, būdamas afekto būsenos, neturėdamas ginklo, dažniausiai panaudoja kumštį. Tokių smurto atvejų, kai sumušama žmona ar vaikai, pas mus yra daug. Turintis po ranka ginklą gali visus iššaudyti. Principas tas pats, tik padariniai kiti, daug skaudesni.

– Gal patartumėte, kaip elgtis matant, kad šalia esantis žmogus ima tūžti, grasina?

– Mes, profesionalai, mokomės smurto valdymo. Yra specialūs kursai šiais klausimais. Visos visuomenės to neišmokysi. Iškilus smurto grėsmei, į pagalbą reikia kviestis policiją.

Pats elementariausias dalykas – stengtis pasišalinti. Deja, mūsų mentalitetas toks, kad geriau būti mušamam, kad niekas nepamatytų ir nesužinotų, kas vyksta šeimoje, nei bėgti ir šauktis pagalbos. Svarbu išvengti agresijos tuo metu, tai  akimirkos reikalas, kurio padariniai gali būti labai skaudūs. Reikia pabėgti iš tos situacijos, jei smurtautojas nėra ligonis, o tik afekto būsenos. Nenorint kviesti policijos, galima pasitelkti kaimynus ar giminaičius. Jų nuramintas, o ir laikui bėgant agresyvus žmogus atitoks. Ar su juo toliau gyventi kartu – kitas klausimas.

Plačiausiai vartojama psichotropinė medžiaga – alkoholis – veikia individualiai.

– Dažnai smurtauja nuo alkoholio ar narkotikų apsvaigę žmonės?

– Psichotropinių medžiagos veikia įvairiai. Narkotikų, pavyzdžiui, amfetamino poveikis yra psichostimuliuojamas. Energiniai gėrimai, geriami kartu su alkoholiu, labai provokuoja agresiją. Opiatai, pavyzdžiui, heroinas, dažniausiai veikia raminamai, bet jų vartotojai padaro daug nusikaltimų, ir smurtinių, būdami abstinencijos būklės, kai narkotikų negauna.

Plačiausiai vartojama psichotropinė medžiaga – alkoholis – veikia individualiai. Vieni prisigėrę tampa geručiais, viską prižadančiais, meiliais ar verksmingais, norinčiais išsiverkti ant draugo peties. Kiti vos nuo kelių taurelių tampa pikti, agresyvūs, prie visų kabinėjasi. Tai priklauso nuo asmenybės, dozės, situacijos. Paauglius, neretai ir suaugusiuosius, itin veikia grupės sindromas. Būdamas vienas apgirtęs žmogus gali būti ramus, penki po vieną – draugiški ir taikūs, bet susibūrę į grupę pasikeičia. Tampa agresyvūs, nori išreikšti save, nes jaučia  grupės jėgą.

Nagrinėjant kompozitoriaus Tomo Dobrovolskio nužudymo bylą, visi įtariamieji atskirai atrodo normalūs, o būdami grupėje, prisigėrę alkoholio, padarė nusikaltimą.

– Ir vis dėlto įtariamiesiems sunkiais nusikaltimais dažnai skiriama psichiatrinė ekpertizė. Kodėl?

– Tai natūralu, juolab kai nusikaltimas – rezonansinis, o įtariamieji nėra psichikos ligonių įskaitoje. Psichika gali sutrikti labai trumpam, keliolikai minučių dėl įvykusio konflikto ar kitų priežasčių.

– Tai nustatyti nėra lengva? Psichiatrai kompiuterinių nei laboratorinių diagnostikos priemonių neturi?

– Psichiatrams nesunku nustatyti ligą, kai žmogus pats suinteresuotas. Kai jam negerai, jis bendradarbiauja su psichiatru, prašo vaistų. Tačiau kai viską nori nuslėpti, neigia sveikatos problemas, mobilizuojasi, ir tai gali jam pavykti. Tokių priemonių, kaip peršviesti rengtenu, išmatuoti kraujospūdį ar regėjimo aštrumą, mes neturime.

– Būna, kad nusikaltimu įtariamas žmogus ligą simuliuoja, nes nori išvengti kalėjimo?

– Simuliaciją nustatyti lengva. Atliekant stacionarinę teismo ekpertizę psichikos būklei įvertinti, žmogus guli ligoninėje mėnesį, yra stebimas esant įvairioms situacijoms, ir ligą nustatyti nesunku.

Kai psichiatrai vertina psichikos būklę dėl ginklo įsigijimo, konsultacija trunka 15 min., geriausiu atveju – pusvalandį. Pats žmogus visomis išgalėmis save parodo iš pačios geriausios pusės. Be to, pas mus įprasta, kad charakteristika iš darbovietės ar seniūnijos būna labai gera. Papildomų duomenų apie paciento sveikatą niekur negausi, nes nėra bendro registro. Dabar žmonės mobilūs, gyvena vienur, gydosi kitur, keičia šeimos gydytojus. Privatininkai iš viso neteikia informacijos apie savo pacientų sveikatą.

– Dabar daug kas turi ginklą. Kam mums reikia ginkluotis? Jūs kokį nors ginklą turite?

– Neturiu ir nenoriu turėti. Juk yra posakis, kad ir neužtaisytas šautuvas vieną kartą iššauna. Tai gali atsitikti paprasto konflikto atveju. Pavyzdžiui, kažkas gatvėje automobilį užstatė ar kelyje pasimaišė. Vairuotojai apsižodžiuoja, turintysis ginklą jį išsitraukia pagąsdinti. Kitas konflikto dalyvis išsigąsta, ginasi, smogia. Turint ginklą tai gali baigtis mirtimi.

Tie, kurie galvoja, kad nepapuls į afekto būseną – neteisūs. Niekas to negali garantuoti. Pats ramiausias, kultūringiausias, intelektualiausias žmogus, esant tam tikrai situacijai, gali pasielgti neprognozuojamai. Tokia mūsų psichika.

Kas yra afektas

Afektas (lot. affectus – susijaudinimas, aistra) – stipri ir palyginti trumpa emocinė reakcija, dažniausiai kylanti, kai staiga pakinta subjektui svarbios gyvenimo aplinkybės. Daugelio žmonių nuotaika svyruoja ir neperžengia tam tikrų ribų. Tačiau kartais gali kilti labai stiprios emocinės reakcijos, emocijų protrūkiai – afektai. Tai atsakomoji reakcija į jau įvykusį įvykį ir paprastai ištinka įvykio pabaigoje.

Afektą sukelia žmogaus patiriamas vidinis konfliktas, atsiradęs iš prieštaravimo tarp jo potraukių, poreikių, siekių, norų arba reikalavimų, kuriuos jam kelia kiti arba jis pats, ir jų patenkinimo galimybių. Afektas plėtojasi sunkiomis kritinėmis aplinkybėmis, kai žmogus nesugeba rasti tinkamos išeities iš pavojingos, dažniausiai netikėtai susidariusios situacijos.

Afektas pasireiškia išgąsčio, įtūžio, pykčio, pasibjaurėjimo, džiūgavimo, pavydo ir kitomis emocijomis. Jam būdingi staigūs judesiai ir vidaus organų funkcijų sutrikimai. Afekto būsenai būdingas ir suvokimo susiaurėjimas: žmogus dėmesį sutelkia vien į afektą sukėlusias aplinkybes ir jo paskatintus veiksmus.