Negirdinčio vaiko tėvai operacijos laukė kaip išganymo

Nereagavo į šuns lojimą

Vilniuje gyvenantys sutuoktiniai prieš kelerius metus pastebėjo, kad jų vienturtis sūnus Kristijonas galimai turi klausos problemų. „Auginome mažos veislės šunelį, kuris labai garsiai lodavo. Pastebėjome, kad sūnus nereaguoja į augintinio lojimą, nekrūpčioja. Vėliau atkreipėme dėmesį, kad berniukas nereaguoja ir į durų skambutį“, – pasakoja Indrė, paklausta, kas privertė susimąstyti, jog kažkas negerai su vaiko klausa.

Tėveliai, norėdami kuo greičiau patekti pas specialistus, iš karto kreipėsi į privačią kliniką. Deja, atlikus tyrimus jų nuogąstavimai pasitvirtino. Medikai nustatė, kad berniukas gyvena visiškoje tyloje.

„Gydytojai mums pasakė, kad tai – gilaus laipsnio abipusis neurosensorinis klausos sutrikimas. Tyrimų metu buvo aptiktas genas, turinti įtakos mūsų vaiko klausos negaliai. Kai laukėmės pirmagimio, buvome tikri, kas viskas yra gerai. Tuo labiau, kad mano nėštumas praėjo sklandžiai, buvau prižiūrima labai gerų ir rūpestingų medikų. Giminėje irgi niekas neturėjo klausos problemų. Iš pradžių buvo apėmusios liūdnos nuotaikos.

Bet kuomet sužinojome, kad yra sprendimas ir mums paaiškino, kad vaikas po implantacijos girdės, nurimome. Tuomet pradėjome bendrauti su panašių problemų turinčiomis šeimomis. Pamatėme, kad yra puikių rezultatų, ir apėmė vidinė ramybė“, – patirtimi dalijasi sūnaus mama.

Švenčia dar vieną gimimo dieną

Po Kristijonui atliktos implantacijos jau praėjo treji metai. Tai buvo profesoriaus Eugenijaus Lesinsko, Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Ausų, nosies, gerklės ligų centro vadovo, atlikta pirmoji abipusė kochlearinė implantacija.

„Kai įsigilinome, kas yra kochlearinis implantas, pasidarė ramiau ir operacijos dienos laukėme kaip išganymo. Iš tikrųjų ramino tai, kad sūnų patikėjome profesionalams. Kiekvienais metais važiuojame jų aplankyti ir įteikiame gėlių. Tą dieną, kai Kristijonui buvo atlikta implantacija, švenčiame savotišką gimtadienį“, – pasakoja I. Petkevičienė.

Mama džiaugiasi, kad šiuo metu sūnelis jaučiasi gerai. „Jis girdi, kaip ir sveikieji, kartais gal ir geriau. Tačiau jo kalbos lygis šiek tiek atsilikęs. Lankome užsiėmimus du kartus per savaitę pas specialistę, kuri moko klausti, tarti, aiškiai kalbėti. Šiems vaikams, bent jau mūsų supratimu, reikia kuo daugiau pamatyti ir patirti įspūdžių, kad būtų skatinama kalbos raida. O klausos atžvilgiu jis girdi puikiai, implantus nešioja labai gerai. Tėvai yra sugalvoję įvairiausių sprendimų. Mūsų kaimynai, kurie irgi turi vaiką su klausos negalia, sugalvojo pritaikyti galvos juostas, kuriose įsiuvamos implantus prilaikančios kišenėlės. Būna, kartais sūnus grįžta iš darželio pavargęs ir kelioms minutėms nusiima implantus. Einant miegoti paklausiame sūnelio, gal jis norėtų nusiimti aparatą, bet jis dažniausiai nesutinka. Sako, kad tai yra jo ausytės“, – pasakoja Kristijono mama.

Interviu

Apie klausos problemas kalba Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Ausų, nosies, gerklės ligų centro vadovas prof. Eugenijus Lesinskas.

– Kuomet jau galima įtarti, kad vaikas turi klausos problemų?

– Trijų keturių mėnesių vaikui jau galima įtarti negirdėjimą arba blogesnę klausą. Minėtas pacientas gimė kurčias, o atlikus operaciją ir įdėjus kochlearinius implantus, girdi ir auga normaliai. Pacientas dar yra mažas ir nelanko mokyklos, bet, tikėkimės, kad jis pradės eiti į bendrojo lavinimo mokyklą ir vystysis taip, kaip ir jo bendraamžiai.

Maždaug pusei tokių pacientų kurtumą lemia genetinės priežastys. Tokios problemos gali atsirasti ir dėl patologijos nėštumo arba gimdymo metu.

Kad išvengtume pražiopsotų atvejų, Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, naujagimiams atliekamas specialus testas. Tai yra, sveikatos apsaugos ministro įsakymu nuo 2014 metų atliekama visuotinė naujagimių klausos patikra.

Dar gimdymo namuose daromas nesudėtingas vadinamasis otoakustinės emisijos tyrimas, kuris leidžia įtarti klausos pažeidimą.

Esant reikalui, jie gana greitai atliekami ir išsiaiškinama, kiek vaikas negirdi, viena ausimi ar abiem, ar jam reikia klausos aparato. O jeigu neužtenka klausos aparato, tuomet yra siūloma kochlearinė implantacija.

– Ar mažasis pacientas po tokios operacijos gali gyventi visavertį gyvenimą?

– Tai yra operacija, kuri iš esmės pakeičia tiek vaikų, tiek galinčių apkursti suaugusiųjų ligos eigą. Netgi gyvenimo kokybę, kadangi kurčias vaikas po operacijos gali girdėti, suprasti žodžius, eiti į mokyklą, klausytis muzikos. Kuo anksčiau vaikui diagnozuojamas kurtumas, tuo greičiau galima atlikti operaciją, tai yra pritaikyti kochlearinės implantacijos technologijas.

Dažniausiai operuojami vienerių metų kūdikiai, jeigu nėra kitų sveikatos sutrikimų. Tuomet toks vaikas pasiveja savo bendraamžių raidą, nebent trukdo kitos ligos, kurios gali eiti kartu su kurtumu.

Dviem trečdaliams išoperuotų vaikų gaunami geri rezultatai, trečdaliui dėl kitų sveikatos sutrikimų šiek tiek blogesni, bet iš esmės tokių žmonių gyvenimas jau yra pakeičiamas ir jie tampa visaverčiai visuomenės nariai.

– Kaip yra dėl apmokėjimo – ar tėveliams nebetenka papurtyti kišenės?

– Ligonių kasos visiškai kompensuoja. Šiuo metu galime pasidžiaugti situacija, kuri, kalbant apie mažuosius pacientus, neatsilieka nuo Vakarų Europos valstybių. Anksčiau tėvai turėdavo rinkti pinigus ir apmokėti dalį sumos. Jau kurį laiką visiškai kompensuojama vieno aparato kaina, o pastaruosius dvejus trejus metus valstybė priėmė sprendimą vaikams finansuoti abiejų ausų kochlearinę implanto kainą.

– Ar vaikai greitai pripranta prie aparato?

– Pripranta gana greitai. Dalis aparato implantuojamas pacientui po oda, bet išorinėje dalyje yra baterijos maitinimas, mikrofonai, kompiuterio procesorius. Žodžiu, neišjungiama išorinė aparato dalis, kuri po truputį mažėja ir, tikėkimės, ateityje bus visiškai nepastebima. Aparatą nešiojant kiekvieną dieną reikia saugotis drėgmės, tad negalima su juo maudytis vandens telkiniuose, nors jau dabar yra sukurtos apsaugos.

Be abejo, tai yra elektroninis prietaisas, kuris genda. Ligonių kasos kas penkerius metus kompensuoja naujo išorinio protezo pakeitimą. Galime tik pasidžiaugti, kad technologijos sulig kiekviena diena eina į priekį ir negirdinčiam žmogui galime sugrąžinti klausą.