Muzika pakelia ir iš neįgaliojo vežimėlio

Ugdo atsparumą negandoms

L.Švirinas ne vienerius metus dirba su įvairias negalias turinčiais vaikais, tapo knygos apie muzikinės veiklos ypatumus ugdant autistiškus vaikus bendraautoriumi. Tiesa, jis pats vengia žodžio "negalia" – vadina ją "rūpestėliu", padedančiu dar kartą įsitikinti, kokia galinga gali būti muzika.

– Esate minėjęs, kad muzika lyg veidrodis, parodantis emocinę būseną. Organizuojate daug įvairių renginių. Jūsų pastebėjimu, kokia klaipėdiečių emocinė būsena?

– Žmonės nesirūpina savo sveikata taip, kaip savo išore. Jei mūsų išvaizda dėl oro sąlygų ar kitų priežasčių pasikeičia, mes turime priemonių, kaip tai pagerinti. O savo savijautą esame linkę slėpti. Nepriimtina kitiems pasakoti, kaip jaučiamės.

Kodėl ryte stovėdami prieš veidrodį savęs nepaklausiame, o kaip aš jaučiuosi?

Taip elgiamės, nes ryte jaučiamės geriau – pailsėję, jei pavyksta, ir geriau išsimiegoję. Ar tu rūpinsiesi, ar ne, bet pailsėjus pagerėjimas yra neišvengiamas. Mūsų prigimtyje yra mechanizmas, reguliuojantis mūsų savijautą, bet jis, kaip ir bet kuris kitas mechanizmas, gali išsiderinti.

Tada prireikia pagalbinių priemonių, kad galėtume tai kompensuoti. Mūsų gyvenimo tempai, sudėtingumas yra gerokai didesni nei protėvių. Mūsų prigimtis nepasikeitė taip, kaip gyvenimo sąlygos.

Klaipėdoje turime unikalias gamtos sąlygas palyginti su kitais miestais. Dažnai girdime nusiskundimų, kad klaipėdiečiai vangokai lanko kultūros renginius. Kultūra ir natūra uostamiestyje tarpusavyje stipriai konkuruoja.

Savijauta pagerėja vien pasivaikščiojus pajūryje. Pabuvimas gamtoje yra grįžimas į savo prigimtinę aplinką.

Kalbant apie kultūrą, vis svarstoma, kaip ją priartinti prie žmogaus. Tiems žmonėms, kurie neina prie jūros, ją atvesti būtų per brangu, tad jiems galima pasiūlyti jūros poveikį imituojančius dalykus. Savo veikloje stengiuosi sukurti tokias sąlygas, kurių netenkame nebūdami gamtoje.

Žmonės ieško būdų, kaip tapti atsparesniems neigiamiems aplinkos poveikiams. Ligą galima gydyti arba grūdinti savo kūną, kad nesirgtume. Muzikos renginiai yra tam tikra savo vidaus higiena, atsparumo ugdymas.

– Ne vienerius metus gilinatės, kaip veikia garsas. Kokiais pastebėjimais galėtumėte pasidalyti?

– Apie muzikos poveikį yra daugybė darbų ir tyrimų. Visame pasaulyje yra tam tikros sistemos, tradicijos, tačiau ne visur muzika priimama kaip gydymo partneris. Tai sritis, kur galėtume būti gerokai atviresni.

Muzikos terapija galėtų būti ir kaip gyvenimo būdo, ir kaip tam tikra sveikatinimo paslauga. Muzikos fenomenas dar nėra pakankamai suvoktas.

Man tenka gyvenime bendrauti su žmonėmis, kuriems gyvenimas nebuvo dosnus. Bendraujant su jais, muzikos poveikis – akivaizdus. Jei milijonieriui duosite eurą, jis nepradės gyventi geriau, o turinčiajam tik 10 centų tai bus nemaža suma.

Savo veikloje stengiuosi sukurti tokias sąlygas, kurių netenkame nebūdami gamtoje.

Per ilgalaikį bendravimą su neįgaliais vaikais turėjau ne vieną atvejį, kaip padeda muzika. Vienas ryškesnių pavyzdžių – cerebriniu paralyžiumi sergantis berniukas pradėjo vaikščioti. Mūsų užsiėmimai su juo truko apie ketverius metus. Tai nėra mano pagrindinė veikla, tad neturiu daug tokių įvykių.

Bet tam reikia ir tėvų pasiryžimo. Kartais jau po pusmečio norima apčiuopiamų rezultatų. Vienas blogiausių variantų, kai tėvai susitaiko su tokiu savo "rūpestėliu" ir nuramina savyje buvusį maištininką, skatinusį siekti pokyčių.

Darbe vaikų neretai paklausiu, ar jūs, nuvažiavę į Londoną, geriau kalbėsite angliškai šiandien ar rytoj? Jei sutariame, kad rytoj ir šiandien yra tas pats kalbėjimo atžvilgiu, per tą laiką niekas nepasikeičia, o per metus gali pastebėti savo pažangą.

Ne su visais pavyksta suverti tų nematomų dalykų "vėrinuką", kad jis būtų pastebėtas.

Nugali fizinius apribojimus

– Teko matyti jūsų sukurtą filmuką, kur retos ligos sukaustyta negirdinti ir nevaikščiojanti mergaitė po muzikos terapijos užsiėmimų pradėjo groti, vėliau – ir vaikščioti. Gal jūsų darbe pasitaiko ir daugiau stebuklų?

– Dabar pas mane lankosi vienas unikalus penkiolikmetis berniukas. Nežinau, kuris kuriam suteikiame daugiau džiaugsmo. Jeigu jam suteikiu tiek džiaugsmo, kiek jis man, aš tikrai laimingas.

Jis turi tokį "rūpestėlį", kuris stipriai varžo judesius. Jam daug ką daryti yra fiziškai sunku. Bet noras muzikuoti – labai stiprus. Kad pasiektų tikslą grojant, dėl sutrikusios motorikos jam prireikia daug papildomų judesių.

Jis negali pagroti kokios melodijos, bet per kelis užsiėmimus išsiaiškinome, kad galime apsieiti su mažiau judesių ir sąmoningai labiau kontroliuoti pirštus. Tas muzikavimo džiaugsmas berniukui suteikia užsidegimo įveikti sunkumus naujiems įgūdžiams formuoti.

Kasdieniame gyvenime jam tų įgūdžių nereikia – muzika padeda juos atrasti ir lavinti. Jo intelektas aukštas, labai domisi muzika. Savęs ir naujų galimybių suvokimas kuria naujas ribas.

Neįsivaizduojate, kiek jis turi entuziazmo muzikuoti. Jau surengėme du viešus pasirodymus, dabar ruošiamės trečiam Motinos dienos proga.

– Kas jus dar skatina dirbant su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais?

– Dauguma pedagogų nori dirbti su muzikaliais vaikais. Gyvenime atėjo toks momentas, kai man pradėjo kirbėti mintis, jeigu ir aš darysiu tą patį, iš esmės niekas nepasikeis. Būtų įdomu padirbėti su tais, apie kuriuos galvojama, kad jie negali muzikuoti.

Kai pamatai, kaip toks ribotų galimybių vaikas mėgaujasi, kokį patiria džiaugsmą... Muziką gali girdėti bet kur. Muziką gali ne tik groti, jos gali ir klausytis. Ji labai universali ir paranki.

Koncertas negali būti sandėlyje

– Galite paaiškinti tokį patyrimą: mažas vaikas po muzikos pamokėlių, kur dažnai skambėdavo ir klasikinė muzika, kaskart susirgdavo.

– Paaiškinti negaliu, bet pasidalysiu asmeniniu pastebėjimu. Mūsų vaikai dažniausiai sirgdavo tada, kai nesutardavau su žmona.