Daugiau nei 100 kilogramų atsikračiusi radviliškietė apėjo visą Lietuvą

Ugnei Usevičiūtei pilnai apeiti visą šalį užėmė bene mėnesį.

„Užtruko 23 d., iš viso gavosi 1,2 tūkst. km, žingsnių gal apie 200 tūkst.“, – dalijosi U. Usevičiūtė.

Maršrutas pasirinktas neatsitiktinai. Moteris stengėsi keliauti kuo arčiau Lietuvos sienos, tačiau ne visur tas pasisekdavo.

„Tai kelio nėra, tai upė trukdo. Šiaip pasiėmiau kuprinę ir išėjau“, – sakė U. Usevičiūtė.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Moteris namo negrįžo tol, kol nebaigė savo ilgos kelionės aplink šalį. O judėti pašnekovė pradėjo dėl antsvorio problemų. Seniau ji svėrė 220 kilogramų.

„Pradėjau vaikščiot ir tai tapo įpročiu. Sustoti vaikščioti nebenorėjau, o eiti be tikslo neįdomu“, – pasakojo U. Usevičiūtė.

Moteris pradėjo ieškoti iššūkių. Įveiktas „Camino Lituano“, kelias nuo Lietuvos viršaus iki apačios. Viskam pavykus kilo mintis apeiti visą Lietuvą.

„Tiesiog taip įdomiau“, – teigė U. Usevičiūtė.

Keliaudama moteris siekė pasižiūrėti, kiek daugiausiai žingsnių pavyks nueiti per parą ir fiksuoti asmeninį rekordą.

„Išėjau lygiai vidurnaktį, kad kitą dieną nustočiau eiti irgi lygiai tuo pačiu metu. Visą maistą ar bet ką, ko galėjo prireikti kelyje, nešiausi su savimi. Visas 24 val., kai žygiavau, nebuvau prisėdusi“, – pasakojo U. Usevičiūtė.

Pašnekovė tikino, kad nesiilsėjo ne tik dėl siekio pasiekti žingsnių rekordą. Pasak jos, vos atsisėdus, atsistoti gali ir nepasisekti. Ypač, jei kūnas pavargęs.

„Kūnas tuomet sustabarėja, tad geriau tiesiog nesėsti“, – patarė U. Usevičiūtė.

Moteris tvirtina, kad fizinis nuovargis nėra svarbus, svarbiausia nusiteikimas galvoje.

„Fiziškai nėra sudėtinga, nebent miego trūkumas. Užeina krizės, kai sutemsta, o tu vis eini. Bet koks iššūkis sunkiausias psichologine prasme. Niekas neįpareigoja, tai ne varžybos. Gali eiti, gali neiti“, – tvirtino U. Usevičiūtė.

Bet koks iššūkis sunkiausias psichologine prasme

Pašnekovė dalijosi, kad eiti dėl savęs sunkiausia.

„Dažniausiai visi sako, jog neturi laiko. Siūlyčiau ne specialiai eiti, o tiesiog dienos eigoje bandyti nukeliauti kuo daugiau žingsnių. Kuo mažiau stovėti, jei galima dirbti atsistojus prie pakeliamo stalo“, – dėstė U. Usevičiūtė.

Dirbant atsistojus lieka galimybė pajudėti, o kai žingsnių rinkimas tampa automatiškas, kai tai daroma ne specialiai. Be to, tai ramina psichologiškai.

„Eiti reikia kai sunku dvasiškai, bet lengva fiziškai. Išvalo blogas mintis ir padeda emociškai. Ėjimas visada gerai“, – dalijosi U. Usevičiūtė.

Moteris kiekvieną vasarą išsikelia sau iššūkį. Šių metų iššūkis irgi nelengvas, baidare nuplaukti nuo vieno Lietuvos krašto iki kito. Ir jau sugalvotas kitų metų iššūkis.

„Tai mega iššūkis, pareikalausiantis apie pusantro mėnesio pasiruošimo. Viešai dar juo nesidaliju“, – pasakojo U. Usevičiūtė.