Mitybos ekspertė: žiemą agurkus ir pomidorus pamirškite

Anot jos, tokias daržoves, kaip agurkai ir pomidorai, reikėtų pamiršti ir dėl to, kad jos vėsina, o žiemą reikėtų valgyti šildantį maistą.

– Kokia jūsų nuomonė apie tai, kad šaltuoju metų laiku vis labiau norisi valgyti? Norisi tirštų, karštų sriubų, norisi daug, norisi riebaus maisto, saldumynų.

– Iš tikrųjų tai yra normalu, nes taip organizmas ginasi nuo išorinio šalčio. Tačiau riebus maistas neturėtų būti sutapatinamas su šiltu ir karštu maistu. Tą pačią šilumą galime gauti iš šiltų produktų, bet nebūtinai iš riebių. Riebalai mums duoda daugiau emocinio pasitenkinimo.

– O energijos?

– Energiją turėtume gauti iš angliavandenių. Žinoma, iš viso maisto galime gauti energijos, tik neišnaudota energija, jeigu sėdime visą dieną prie stalo darbe, virsta mūsų vidiniais riebalais.

– Bet juk taip norisi, pavyzdžiui, saldumynų, kokio torto gabaliuko, pyrago.

– Tai rodo, kad mityba nesubalansuota. Kas žmogui yra maistas? Požiūris į maistą gali būti toks, kad tai malonumo šaltinis arba būdas užkišti skrandį, kad jis neburgztų ir nesakytų „greičiau ką nors įdėk, noriu valgyti“. Bet gali būti ir kitas požiūris, kad tai yra tavo energijos, sveikatos, maistinių medžiagų šaltinis. Jeigu valgytume pilnavertį maistą, nebūtų potraukio saldumynams, riebiems, nesveikiems produktams ir t. t. Tiesiog turime valgyti normalų gamtos duotą maistą.

– Ar organizmas gali būti savotiškas patarėjas? Kartais sakoma – jei ko nors nemėgsti, tai gal prievarta ir negrūsk.

– Taip, visiškai teisingai. Todėl nėra vienos dietos, vieno principo, kaip turi valgyti, yra skirtingų mitybų: žaliavalgystė, paleo mityba, atkinsono mityba ir t. t.

Iš tikrųjų yra bendri principai. Maistas turi būti gamtos, ne perdirbtas pramonės. Viską, ką duoda gamta, turime mokėti pasiimti ir valgyti. Tada nereikės skaičiuoti nei kalorijų, nei galvoti, kiek angliavandenių, baltymų, riebalų suvalgei ir t. t.

– Kita vertus, pasitikėti savo organizmu galbūt irgi ne visada galima. Pavyzdžiui, vaikai dažnai nemėgstantys daržovių ir jų nenori valgyti.

– Žinot, kai vaikas pradeda kalbėti, tada jis pasako tai, kokius jam principus suformavo mama. Čia ir prasideda. Pas mus į akademiją ateina mamos ir sako – mano vaikai nevalgo daržovių. Aš klausiu – ką valgėte, kai laukėtės vaiko ir kuo jį maitinote, kai jis pradėjo valgyti pirmąjį maistelį? Jeigu tai yra perdirbtos košelės iš parduotuvės (o dabar mamos neturi laiko arba nemoka gaminti), tai taip ir prasideda.

Vaikas gali nekalbėti, bet jis mato, jaučia, užuodžia. Kai jis maitinamas perdirbtu, kaip aš sakau, netikru maistu, jam susiformuoja mitybos įpročiai. Gimęs vaikas negali žinoti, ar jis nori daržovių, ar ne. Mano trejų metų anūkytė iki šiol neragavusi nei cukraus, nei kvietinių baltų miltų. Jai pati skaniausia daržovė arba saldainis yra baltojo ridiko, avokado, pomidoro skiltelė. Ji nesupranta, kaip Kalėdų Senelis gali nešioti saldainius. Vakar klausė – močiute, ar jis neturi ką veikti, kodėl žaisliukų negamina?

– Esate išskyrusi 12 klaidų, skatinančių persivalgymą. Pirmiausia kalbate apie emocinį valgymą. Kas tai yra?

Mitybos įpročius formuojame mes – tėvai ir seneliai. Kai žmogui suformuota, kad malonumą arba atlygį jis gaus saldžiu, taip ir būna.

– Emocinis valgymas suformuotas mūsų vaikystėje, kai mamos arba tėčiai norėdavo nusipirkti vaikų laimę ar dėmesį saldainiu. Kai sakydavo: „suvalgyk sriubos, o tada gausi pyragėlį“ arba „būk geras, tada duosiu saldainį“.

Mitybos įpročius formuojame mes – tėvai ir seneliai. Kai žmogui suformuota, kad malonumą arba atlygį jis gaus saldžiu, taip ir būna. Liūdesys, stresas, nervai, kažkokia nepatogi situacija yra gesinama nesveiku maistu. Turiu omenyje saldumynus. Žinoma, gali būti sveiki saldumynai, bet turbūt nė vienas nepuola imti natūralios džiovintos figos, natūralaus džiovinto obuoliuko. Visi puola prie pyragėlio, bandelės.

Šokoladas dar ne pats blogiausias dalykas. Jei jame – 80 proc. kakavos, netgi sveika. Bet būna ir pieniško šokolado su cukrumi, kur kakavos nerasta. Mes patys kalti, kada emocijas gesiname blogu maistu, saldumynais arba persivalgymu.

– Bet būna ir atvirkščiai – vieni susinervinę puola valgyti, o kiti nieko neima į burną.

– Taip, bet paskui atsiima tada, kai stresas nurimsta. Atsiima, nes vis tiek organizmas reikalauja kalorijų ir maistinių medžiagų, išsilygina viskas.

– Patariama, kad reikia pasijausti alkanam ir tik tada, kai esi alkanas, pradėti valgyti. Kitas dalykas, kad alkio jausmas gali būti netikras. Sakoma, kad reikia išgerti vandens ir pažiūrėti, ar po to vis dar norėsi valgyti.

– Taip, visiškai teisingai. Kai mano klientės klausia, ar tikrai reikia valgyti pietus, aš sakau – valgyti reikia, nes vis tiek mums reikia atstatyti prarastą energiją. Valgyti kas 3–5 valandas būtina. Bet vis dėlto prieš valgį reikėtų išgerti vandens ir paklausti savęs „ar aš tikrai alkanas“ po dešimties minučių tikrai verta.

Mūsų smegenys siunčia signalą, kad mes alkani, net ir tada, kai esame ištroškę. Labai dažnai tai būna vasarą, kai išprakaituojame, arba, sakysime, žiemos metu, kai bijome gerti vandens ir galvojame, kad šaltas vanduo mums nereikalingas. Valgome gana daug ir persivalgome dėl to, kad negauname skysčių.