Mitai apie organų donorystę dar neišsklaidyti

Kauno krašto nefrologinių ligonių draugijos "Kauno gyvastis", jungiančios sergančiuosius inkstų ligomis, gyvenančiuosius su persodintais organais ar laukiančiuosius transplantacijos savanorė Aušra Degutytė sako, kad gaunantieji antrą gyvenimo šansą, savo donorui ir jo artimiesiems jaučia dėkingumą visą likusį gyvenimą.

– Kokį etapą, jūsų nuomone, Lietuvoje išgyvena organų donorystė? Iš akmens amžiaus, matyt, jau išaugome?

– Pritariančiųjų organų donorystei ir sutikimų dovanoti po mirties savo artimojo organus vis daugėja. Tai liudija didėjantis transplantacijų skaičius. Prieš dešimtmetį organus dovanodavo 33–38 donorai, o pernai jų buvo 57.

– Kokių organų Lietuvoje yra persodinta daugiausia?

– Inkstai yra porinis organas, todėl vienas donoras gelbsti du ligonius. 2015 m. buvo ypatingi, nes buvo atliktos net 106 inksto persodinimo operacijos. Vidutiniškai jų atliekama apie 60–70 per metus.

– Transplantacijų skaičius auga. Sklaidosi mitai ar žmonės tampa sąmoningesni?

– Nuolat dalyvaudami viešuose renginiuose, skaitydami paskaitas, jaučiame didėjantį žmonių sąmoningumą. Dauguma į donorystę žiūri su pagarba. Vis rečiau tenka išgirsti keistų klausimų ar baimių. Viena iš mūsų draugijos veiklos krypčių – organų donorystės propagavimas, visuomenės švietimas, kad tik kuo daugiau žmonių sužinotų apie donorystę. Kuo daugiau apie ją išgirs, tuo daugiau gyvybių bus išgelbėta. Gavę antrą šansą žmonės toliau gyvena visavertį gyvenimą.

– Organų donorystė – jautri tema tiek ligoniui, tiek netekusiems artimojo. Kartais tragedija žengia koja kojon su laime. Kažkam – skausmas netekus artimojo, kažkam – laimė, sulaukus donoro.

– Visi, gaunantys antrą gyvenimo šansą, dėkingi savo donoro artimiesiems, dėl kurių teisingo apsisprendimo jie gali gyventi, mylėti ir būti mylimi. Minėdami savo antrąjį gimtadienį jie užperka šv. Mišias už donorą ir jų artimuosius. Tas begalinis dėkingumas išlieka visam laikui.

– Jei aš turėčiau kitą širdį, labai norėčiau pamatyti žmogaus, man ją dovanojusio, artimuosius. Gal net uždegti žvakutę ant jo kapo. Ar būna tokių norų? O galimybių?

– Užsienyje tokia praktika galima, Lietuvoje – ne. Tokie saugikliai reikalingi, kad nebūtų šantažuojamas asmuo, gavęs donoro organą. Kalbant apie organų donorystę renginiuose tenka išgirsti norų, kad po mirties organai būtų persodinti vaikui ar jaunam žmogui. Tai dar viena priežastis, kodėl informacija yra konfidenciali. Niekada negali žinoti, kokius jausmus ir emocijas gali išgyventi gedintis asmuo, sutikęs žmogų, gyvenantį su jo artimojo inkstu ar širdimi. Psichologiškai tai labai sunku.

– Koks tas jausmas, kai žinai, kad tavyje yra dalis kito žmogaus? Mylėjusio, tikėjusio, laukusio svajonių išsipildymo ir staiga netikėtai žuvusio.

– Visi, gavę naują širdį ar inkstą, sako: "Tai – mano." Tenka matyti, kai iš karto po transplantacijos jie glosto ir kalbina savo naująjį organą. Yra tekę girdėti įvairių istorijų, kai po širdies transplantacijos pats žmogus jaučia savo elgesio ar pomėgių pakitimus.

– Ar yra galimybė bendrauti su donoro artimaisiais anonimiškai, per Nacionalinį transplantacijos biurą?

– Taip, tokia galimybė yra. Laiškai, padėkos perduodami donoro artimiesiems.

– Koks yra organų kelias? Žmogus, kuris jo laukia, iš lovos gali būti pažadintas net naktį, tarkim, donorui atsiradus po eismo įvykio?

– Ligoniai bet kada gali sulaukti skambučio apie tinkamą donorą, todėl visuomet turi būti pasiekiami ir pasirengę nedelsiant atvykti į gydymo įstaigą. Tačiau tai dar nereiškia, kad organo transplantacija bus atlikta. Dėl dviejų donoro inkstų kviečiami šeši recipientai. Po maždaug šešias valandas trunkančių tyrimų atrenkami du pacientai, kiti keturi važiuoja namo. To negalima palyginti su šansu įstoti į norimą universitetą, tai ne svajonių darbo gavimas. Tai galimybė išgyventi. To tenka laukti iš naujo.

– Pagal ką parenkami recipientai?

– Transplantologijoje ypač svarbus audinių ir organų suderinamumas. Jei recipientui būtų persodinti jam imunologiškai netinkantys donoro organai, transplantacija baigtųsi nesėkme. Ir tikrai neužtenka tik kraujo grupės atitikimo. Širdžiai, širdies ir plaučių kompleksui, plaučiams, kepenims, kasai persodinti kviečiama po vieną transplantacijos laukiantį recipientą – tą, kurio klinikinė būklė sunkiausia, taip pat atsižvelgiama į recipiento ir donoro ūgį, svorį.

– Iš kur atsiranda donorai? Eismo įvykiai, kai netikėtai žūsta žmonės. O kas dar?