Ligą gali išduoti ir šaldytuve palikti batai

Pamiršta datas

Silpnaprotystė arba, kitaip vadinama, demencija yra vienas pagrindinių Alzheimerio ligos požymių. Šia liga dažniau serga vyresni žmonės, bet ji gali išsivystyti ir po traumų ar patirto insulto.

Pasak Klaipėdos medicininės slaugos ligoninės vyriausiosios gydytojos, profesorės Danguolės Drungilienės, Alzheimeris yra progresuojantis, degeneruojantis smegenų sindromas, kuris paliečia atmintį, mąstymą, emocijas, elgesį.

Liga progresuoja pamažu, išskiriamos 3 arba 4 jos stadijos, kurioms būdingi tam tikri požymiai. Kai kurie jų gali pasireikšti visų stadijų metu, o kiti ir visai neišryškėti. Vieną stadiją nuo kitos gali skirti kelerių metų laikotarpis.

Vienas pirmųjų pagrindinių požymių – užmaršumas. Pasak gydytojos, ilgalaikė atmintis dar normaliai funkcionuoja, o štai trumpalaikė nukenčia: žmogus prisimena save jaunystėje, bet pamiršta, kad šiandien jį aplankė vaikai. Žmogui vis sunkiau prisiminti, kokia šiandien diena ar metai. Mąstymas pasidaro „klampus“, sutrinka orientacija, nesugebama atpažinti pažįstamų vietų.

Paklausta, kaip atskirti įprastą užmaršumą nuo ligos pradžios, D.Drungilienė pateikė pavyzdį: jei mama pamiršo iš darželio pasiimti vaiką – tai užmaršumas, bet jeigu ji pamiršo, kad tokį turi – tai jau galimai ligos pradžia.

Pirminėje ligos stadijoje nukenčia žmogaus suvokimas, jam būna sunku išmokti, ką nors naujo, sutrinka gebėjimas apsispręsti. Tampa sunku nuspręsti, ar eiti į parduotuvę, ar ten ką nors pirkti. Sergančiajam sunku suskaičiuoti pinigus, juos gali kam nors atiduoti, padovanoti, o tik vėliau atsipeikėti.

„O kaip telefoniniai sukčiai apgauna senukus? Jie pasimeta ir atiduoda pinigus, tik paskui atsipeikėja, kad juos apgavo. Taip, suveikia ir psichologinė įtaka. Bet kodėl tie sukčiai ne visiems skambina arba ne visus paveikia?“ – retoriškai klausė pašnekovė.

Suvalgė kaktusą

Mokslininkų pastebėjimu, vėliau žmogui tampa vis sunkiau prisiminti daiktų pavadinimus. Pavyzdžiui, jis gali pamiršti, kaip vadinasi šaukštas. Vėliau prisimena, kaip vadinasi „tas daiktas, kuriuo reikia valgyti“. Tačiau po kurio laiko ir šis sugebėjimas nyksta.

Antroje ligos stadijoje prasideda valkatavimas, rajumas, kai žmogus vienu prisėdimu gali suvalgyti duonos kepalą. Ligoninės vadovė prisiminė Alzheimeriu sirgusį pacientą, kuris suvalgė kaktusą, o spygliukus gražiai sudėjo į lėkštutę.

Kitas pacientas, buvęs santechnikas, nuėmė nuo ligoninės sienos radiatorių, paguldė ant lovos, o visus varžtus tvarkingai sudėjo į suplėšytos paklodės skiautes.

„Kai žmogus skambina į įvairias instancijas ir pradeda skųstis, kad jį nuodija kaimynai, per rozetę ar vėdinimo angą, durų skylutę leidžia dujas – tai jau pažengusi ligos stadija“, - aiškino gydytoja.

Šlamšto tempimas namo iš konteinerių taip pat signalizuoja apie pažengusią silpnaprotystę. Tokie žmonės aplinkiniams – tikras galvos skausmas. Kaimynai kenčia nuo smarvės ir parazitų, valdininkai nežino, kaip spręsti šią problemą. Mat iškuopus butą gana greitai jis vėl paverčiamas šiukšlynu.

Slauga tampa našta

„Vėlesnėse stadijose pradeda blėsti emocijos, neatpažįsta artimųjų, atėjusį aplankyti vaiką gali palaikyti kaimynu. Tuomet artimiesiems ypač būna sunku susitaikyti su tokia padėtimi“, - pasakojo D.Drungilienė.

Pasak ligoninės vadovės, Alzheimeris yra nuosprendis namiškiams. Tokį žmogų būna sunku slaugyti, jo negalima palikti vieno, nes jis kelia pavojų sau ir aplinkiniams: gali atsukti dujas, ką nors uždegti, iššokti per langą.

Artimiesiems dažniausiai tenka atsisakyti darbo. Gydytoja apgailestavo, kad Lietuvoje nėra išspręsta sergančiųjų Alzheimeriu slaugos problema. Artimiausi socialinės globos namai, į kuriuos priima ir tokius pacientus, yra Macikuose, Šilutės rajone. Tačiau tokių vietų labai trūksta. Užsienyje veikia specializuoti slaugos namai sergantiems Alzheimeriu.

Tiesa, pastebima, kad ligoniams namuose susiorientuoti yra lengviau, liga gal net šiek tiek pristabdoma, o štai svetimoje aplinkoje ligonio orientacija visiškai sutrinka.

Išgyvena jausmų karuselę

„Artimieji išgyvena visą jausmų karuselę: baimę, bejėgiškumą, pyktį. Kuo ilgiau jie slaugo ligonį, tuo labiau prastėja jų pačių sveikata. Kylanti agresija kaitaliojasi su kalte. Paskutinėse ligos stadijose agresyvus pasidaro ir pats ligonis“, - profesorė pasakojo, su kokiais iššūkiais susiduria namiškiai.

Artimieji namuose ligonį slaugo, kol pajėgia. Ši liga progresuoja gana lėtai: gali trukti 10-15 metų. Vaistai mažina ligos požymius ir pagerina sergančiųjų gyvenimo kokybę, tačiau nė vieni jų nesustabdo ligos progresavimo.

Pasak ligoninės vadovės, šie vaistai yra brangūs, tačiau jei nustatyta Alzheimerio liga, valstybė juos kompensuoja.

Paskutinėse stadijose žmogus nebekalba, dažniausiai guli lovoje, jam sunku valgyti, net ir padedant kitiems, nelaiko šlapimo ir išmatų. Galiausiai ligonis miršta nuo komplikacijų.