Ko apie dietas nesupranta tie, kurie jų nesilaiko?

Kaip savo straipsnyje, kuris skelbiamas portale theconversation.com, teigia dietų kritikės Traci Mann ir A. Janet Tomiyama, panašu, kad dauguma tų, kurie kada nors yra laikęsi dietos, su šiais teiginiais taip pat sutiktų.

Tačiau pasaka ir vėl prasideda nuo pradžių: šiemet jų tikslas toks pat kaip ir pernai – numesti svorio. Vieninteliai, kurie į tai galėtų pažiūrėti kreivai, yra tie, kurie niekada nė nebandė laikytis dietų. Šie žmonės tikriausiai nesutiktų ir su minėtais teiginiais, nes jų patirtis, jų pačių įsitikinimu, rodo priešingai.

Susipažinkite su Nicky. Jos mityba pakankamai apgalvota. Nors retkarčiais ji užkremta ir nesveiko maisto, įtakos jos svoriui tai visiškai neturi. Ji nesilaiko dietų. Ji yra iš prigimties liekna. Taigi visiškai suprantama, kad ji tiki tuo, ką mato savomis akimis ir jaučia savu kūnu. Nepaisant to, straipsnio autorės teigia, kad Nicky yra neteisi.

Nelygi kova

Nicky mano, kad liekna ji yra todėl, kad teisingai maitinasi. Tačiau iš tiesų labai svarbus vaidmuo šioje vietoje tenka genetikai. O aplinkiniai netikėti Nicky negali – jie mato, kaip ji maitinasi, bet nemato jos genų.

Daugelis antsvorio turinčių žmonių niekada nesulieknės tiek, kad būtų panašūs į Nicky, net jei valgytų tą patį, kaip ji, ir tokiomis pat porcijomis. Jų organizmas geba funkcionuoti sudegindamas mažiau kalorijų nei Nicky, ir tai, pasak autorių, skamba visai gerai (ištikus badui, būtų kur kas lengviau nei kitiems).

Vis dėlto tai reiškia, kad, suvalgius tiek pat maisto kaip Nicky ir organizmo sistemų reikmėms sunaudojus tiek pat energijos, jiems lieka daugiau kalorijų atsargų, ir tas atsargas jie sukaups riebalų pavidalu. Taigi tam, kad svoris iš tiesų sumažėtų, šie žmonės turi valgyti mažiau negu Nicky. O vėliau, kai nuo dietos pradžios jau bus praėję šiek tiek laiko, jų metabolinė sistema pakis taip, kad, norint ir toliau mesti svorį, maisto jiems reikės dar mažiau.

Adam Jaime/Unsplash nuotr.

Manyti, kad dietos yra veiksmingos, Nicky verčia ne tik jos genetiškai nulemtas metabolizmas. Kadangi Nicky nesilaiko dietos, ji gali nė nepastebėti ant bendradarbio stalo padėto dubens su saldainiais. Tačiau tiems, kurie laikosi dietos, gali atrodyti, tarytum tie saldainiai, straksėdami dubenyje aukštyn ir žemyn, šaukte šaukia „suvalgyk mane!“

Laikantis dietos, įvyksta tam tikrų neurologinių pokyčių, dėl kurių gebėjimas pastebėti maistą sustiprėja. Būtent dėl šių pokyčių, pastebėjus maistą, tampa sunku nustoti apie jį galvoti. Nicky galbūt net pamirš apie dubenį su saldainiais, tačiau tie, kurie laikosi dietos, tikrai ne.

Maža to, kaip pastebi rašinio autorės, besilaikantieji dietos jausis saldainius mėgstantys netgi labiau nei tada, kai dietos dar nesilaikė. Taip yra todėl, kad dėl kitų dietos nulemtų neurologinių pokyčių ne tik maistas atrodo skanesnis, bet ir pavalgius išsiskiria daugiau laimės hormono dopamino. Dopaminas – tai tas pats hormonas, kuris, gavus dozę, išsiskiria žmogui, priklausomam nuo narkotikų. Nicky šio hormono suaktyvėjimas pavalgius nepasireiškia.

Kur pradingsta valia?

Matydami Nicky, aplinkiniai žavisi jos ištvermingumu ir geležine valia. Tačiau ar teisinga ištvermingumu laikyti susilaikymą nuo maisto, kai jo nesinori? Ar žmogus iš tikrųjų yra išskirtinai ištvermingas, jei nevalgo tik todėl, kad maisto nepastebi, jo nemėgsta arba nejaučia jokio malonumo jį valgydamas?

Specialisčių teigimu, tokiomis aplinkybėmis maistui galėtų lengvai atsispirti bet kas. Ir net jei valios jėga šioje situacijoje Nicky nesinaudoja, prireikus ji puikiai suveiktų. Kodėl? Nes Nicky nesilaiko dietos. Na, ir pagaliau – dietų laikymasis sutrikdo kai kurias žmogaus kognityvines reakcijas, visų pirma – procesą, kuris padeda žmogui išlaikyti savikontrolę. Taigi išeina, kad tie, kurie laikosi dietos, valios turi mažiau, nors jiems jos kaip tik reikėtų daugiau. O tie, kurie dietos nesilaiko, valios turi į valias, nors jiems jos nereikia.

Pažymėtina dar ir tai, kad net jei Nicky sykį pasmaguriautų, jos metabolinė sistema, palyginti su tų, kurie laikosi dietos, gautas kalorijas sudorotų kur kas greičiau.

Taigi Nicky visai be reikalo aukštinama už tai, kad jai pavyksta atlikti užduotį, kuri jai yra visiškai paprasta – daug paprastesnė negu tiems, kurie iš paskutiniųjų stengiasi laikytis dietos.

Siūlo orientuotis į kitką

Ironiška, rašoma straipsnyje, kad, kurį laiką pasilaikius dietos, organizme įvyksta tokių pokyčių, dėl kurių laikytis dietos ilgesnį laiką pasidaro sunku. Žinoma, fiziškai tai yra įmanoma, ir vienam kitam dietos besilaikančiajam sumažėjusį svorį pavyksta išlaikyti net keletą metų. Tačiau ir jie neapsieina be demoralizuojančio ir daugybės jėgų reikalaujančio nuolatinio mūšio su pačiais savimi.

Ali Inay/Unsplash nuotr.

Nesunku suprasti, kodėl su svorio metimu susijusių naujamečių pasižadėjimų įgyvendinimas dažniausiai baigiasi svorio grįžimu. Autorės teigia galinčios šioje situacijoje šį bei tą patarti. Jei esate toks kaip Nicky, rašo jos, nepamirškite, kokiam pasiaukojimui ryžtasi žmonės, apsispręsdami laikytis dietos, ir kiek mažai jie stengiasi valgyti, kol jūs mėgaujatės dekadentiškais desertais. Žavėkitės jų pastangomis ir džiaukitės, kad jums nereikia to patirti.

Na, o jei esate vienas iš tų, kuriems svorio numesti vis dėlto nepavyko, priminkite sau, kad taip atsitiko ne dėl to, kad buvote pernelyg silpnas, o dėl to, kad kovėtės nelygioje kovoje, kurią laimėti pavyksta tik nedaugeliui.

Specialistės pataria keisti požiūrį ir, užuot siekus numesti svorio, stengtis sveikatą pagerinti fizine veikla – tokia, kuria užsiimant nereikia rūpintis svoriu. Kitiems metams savo pasižadėjimus jos siūlo šiek tiek pakoreguoti.