Klastingojo vėžio neretai neįtaria net gydytojai

Prasidėjo nuo skrandžio

Birutei Budvitienei išplitęs neuroendokrininis navikas buvo nustatytas 2011 m., kai jai buvo 48-eri.

"Pradėjo griaužti rėmuo. Maniau, kad kažkas nutiko skrandžiui, gal atsirado žaizda", – pasakojo kaunietė.

Nemalonūs pojūčiai skrandyje paskatino moterį kreiptis į gydytojus. Šie, atlikę pirminius tyrimus ir neradę ligos, pasiuntė B.Budvitienę atlikti echoskopiją. Tada specialistai kepenyse pastebėjo kažkokių darinių ir paėmė jų ląstelių tyrimui.

Greitai Birutė sulaukė žinios, kad jai vėžys. Po to buvo atlikta dar keletas tyrimų, kurie patikslino diagnozę. Moteris greitai  pradėta gydyti.

"Kadangi darinių buvo daug, gydytojai sakė, kad negali manęs operuoti, todėl skyrė vaistų. Jų turiu susileisti kartą per mėnesį. Šie vaistai neleidžia augti vėžio ląstelėms. Taip gyvenu jau šešerius metus", – sako B.Budvitienė.

Ji teigia, kad jaučiasi gana gerai, liga jai netrukdo užsiimti kasdieniais reikalais, dirbti parduotuvėje, tik vis pas gydytojus tenka nuvažiuoti, atlikti tyrimus, suleisti vaistų.

Padeda optimizmas

Pernai gydytojai nustatė, kad dar vienas ligos židinys atsirado kirmėlinėje ataugoje, tad ją ir dalį storosios žarnos teko pašalinti.

Po operacijos kompiuterinės tomografijos tyrimas patvirtino, kad Birutės sveikata vėl pagerėjo. Vis dėlto moters laukia dar viena operacija: kadangi naviko židinių yra kepenyse, gydytojai mano, kad reikėtų ir juos pašalinti.

Visą laiką maniau, kad su liga reikia sugyventi, tad negalvoju, kad man kas gali būti blogai.

"Jaučiuosi visai gerai. Labai svarbu, kaip nusiteiksi, – net tada, kai man pasakė, kad sergu vėžiu, neišsigandau. Visą laiką maniau, kad su liga reikia sugyventi, tad negalvoju, kad man kas gali būti blogai", – teigia kaunietė.

B.Budvitienė turi septynis vaikus – vyriausiajai dukrai 34-eri, jauniausiajai – devyniolika. Yra ir penki vaikaičiai. Daug laiko ji praleidžia su šeima, lanko sūnus Švedijoje, ten atostogauja, grybauja. Ir Lietuvoje nesėdi namie – važiuoja pas dukrą į Šilutę, sukiojasi aplink Kauną.

"Nemėgstu sėdėti rankų sudėjusi, jei pasitaiko galimybė, keliauju ir, kiek įmanoma, judu. Gal todėl nelabai jaučiu, kad kokia liga manyje būtų. Kai susirgau, mama labai išgyveno – sakydavo, tu to negali, ano, o aš jai atsakydavau, kad gyvensiu taip, kaip įpratusi, – ilgai ir laimingai", – juokiasi Birutė.

Gali atsirasti kitur

Neuroendokrininiais vadinami navikai, kurie vystosi iš neuroendokrininių ląstelių.

"Šių ląstelių gali būti beveik visame žmogaus kūne. Dėl to neuroendokrininiai navikai gali išsivystyti įvairiuose organuose – kasoje, žarnyne, plaučiuose ir kitur", – sako Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Onkologijos ir hematologijos klinikos Onkologijos skyriaus vadovė docentė Rasa Jančiauskienė.

Dažniausiai šie navikai išsivysto plonojoje žarnoje, kirmėlinėje ataugoje ir skrandyje. Pasak gydytojos, nuo organo, kuriame yra vėžys, dažnai priklauso, kaip vystysis liga.

Tyrimai rodo, kad penkerius metus ir ilgiau išgyvena 80–90 proc. ligonių, kurie serga plonosios žarnos neuroendokrininiais navikais.

Tyrimai rodo, kad penkerius metus ir ilgiau išgyvena 80–90 proc. ligonių, kurie serga plonosios žarnos neuroendokrininiais navikais, tačiau šitiek metų išgyvena tik 40 proc. susirgusiųjų kasos navikais. Dar piktesni yra plaučių, bronchų neuroendokrininiai navikai – penkerius metus išgyvena tik 10 proc. ligonių. Tiesa, šiuose organuose gali būti ir mažiau piktybiškų, ir labiau piktybiškų vėžio ląstelių.

Priežastys neaiškios

Docentė R.Jančiauskienė teigia, kad mokslininkai iki šiol nerado atsakymo, kodėl išsivysto neuroendokrininiai navikai.

Dalis ligonių polinkį sirgti šios rūšies vėžiu gali būti paveldėję. Paprastai jie turi vadinamuosius MEN1 ir MEN2 sindromus – dauginę endokrininę neoplaziją. Tokiu atveju serga daug šeimos narių. Jiems neuroendokrininis vėžys vystosi įvairiuose organuose – gali būti, kad žmogus per gyvenimą suserga  kasos, virškinamojo trakto, prieskydinės liaukos vėžiu. Tokių šeimų yra ir Lietuvoje. Gydytoja teigia, kad šie žmonės paprastai žino apie savo polinkį sirgti ir dažniau apsilanko pas onkologus.

Pasak docentės R.Jančiauskienės, bendrų požymių, pagal kuriuos būtų galima įtarti neuroendokrininį naviką, nėra, nes simptomus sukelia ir paties naviko dydis, taip pat jų gaminamų hormonų ar peptidų hiperprodukcija. Pavyzdžiui, plonosios žarnos, kirmėlinės ataugos neuroendokrininiai navikai dažnai sukelia karcinoido sindromą, – naviko ląstelės ima gaminti tam tikras biologiškai aktyvias medžiagas, dėl kurių ligonis ima dažnai viduriuoti.

"Esu turėjusi pacientų, kurie per dieną viduriuodavo dvidešimt kartų. Kadangi liga vystosi labai ilgai, kartais dešimtmečiais, tokiems ligoniams neretai būna nustatyti funkciniai žarnų sutikimai, pavyzdžiui, dirgliosios žarnos sindromas ar kt. Taip pat šiuos ligonius gali kankinti karščio bangos. Kartais sunku atskirti, ar šiuos požymius sukėlė navikas, ar kitos priežastys. Jei serga vyresnė moteris, galima manyti, kad karštis ją pila dėl menopauzės", – aiškina docentė.

Kasoje besivystantis neuroendokrininis navikas – insulinoma – gali sukelti hipoglikemiją – cukraus kiekio kraujyje sumažėjimą. Kartais insulinomos būna labai mažos, jas sunku aptikti, tačiau sukelia stiprius simptomus – silpnumą, sąmonės pritemimą.

Docentės R.Jančiauskienės nuomone, kai simptomai sunkiai paaiškinami ir ilgai neišnyksta, pavyzdžiui, viduriavimas, karščio pylimas, šeimos gydytojas turėtų pagalvoti apie neuroendokrininius navikus ir nusiųsti pacientą pas specialistą. Šis atliktų specialius tyrimus ir nustatytų ligą.

"Šeimos gydytojas turėtų būti plataus mąstymo ir nuolatos siekti profesinių žinių – rengiame kursus, kuriuose dėstome ir apie neuroendokrininius navikus, nes ikidiplominių studijų metu apie tokias retas ligas nedaug kalbama", – sako specialistė.

Deja, žmonės ilgus metus vaikšto pas gydytojus, skundžiasi, tačiau medikai tikrosios ligos nesuranda. Vakarų šalyse atliktų tyrimų duomenimis, vidutiniškai neuroendokrininis navikas ligoniui nustatomas tik po ketverių metų, 48 proc. ligonių, ieškodami ligos, yra lankęsi pas penkis specialistus, o 35 proc. – net pas septynis ir daugiau. Šie žmonės neretai gydomi nuo ligų, kuriomis neserga.

Siekiant, kad ligonių kelias iki specialistų, kurie nustatytų neuroendokrininį naviką, būtų trumpesnis ir gydymo rezultatai geresni, labai svarbus glaudus įvairių specialybių gydytojų – bendrosios praktikos, gastroenterologų, endokrinologų, chirurgų, radiologų bendradarbiavimas. Anksti nustačius ligą ir atlikus operaciją, ligonis gali pasveikti.

Serga vis daugiau

"Tiksli diagnostika labai svarbi, nes neuroendokrininiai navikai gydomi kitaip nei kitoks vėžys", – teigia gydytoja R.Jančiauskienė.

Jeigu navikas neišplitęs ir nepiktas, paprastai užtenka operacijos. Jei išplitęs, tačiau nelabai piktas, gali užtekti vaistų, kurie blokuoja naviko somatostatino receptorius, kurių turi neuroendokrininiai navikai. Šie vaistai neleidžia navikui progresuoti. Jei jis išplitęs ir piktas, gali prireikti ir vaistų, ir chemoterapijos, biologinės terapijos.

Pasaulyje vis daugėja sergančiųjų neuroendokrininiais navikais. Per pastaruosius 40 metų JAV, Didžiojoje Britanijoje 11–18 kartų padaugėjo susirgimų neuroendokrininiu skrandžio vėžiu, dešimt kartų – tiesiosios žarnos, penkis kartus – plonosios žarnos. Lietuvoje taip pat daugėja ligonių, bet tikslių statistikos duomenų nėra. Docentė R.Jančiauskienė sako, kad Lietuvoje per metus šie navikai histologiškai – iš audinio gabaliuko –  nustatomi maždaug 300 ligonių.

Ką daryti, kad išvengtume šio vėžio?

"Visų pirma reikia atsikratyti vėžio baimės ir galvoti ne apie ligą, o kaip būti sveikam, – sako docentė. – Tam, kad būtum sveikas, reikia paisyti pačių paprasčiausių dalykų: teisingai maitintis ir judėti. Taip pat svarbi emocinė būklė. Kai ji gera, saugo ne tik nuo neuroendokrininių, bet ir visų navikų ir net nuo kitų ligų."