Kaip prasidėjo organų donorystės ir transplantacijos era?

  • Teksto dydis:

Kaip informuoja Nacionalinis transplantacijos biuras prie Sveikatos apsaugos ministerijos, vasario 18-oji – Lietuvos medicinos istorijoje itin reikšminga diena. 1970 metais tądien buvo atlikta pirmoji inksto transplantacija. Ši diena žymi ir organų transplantacijų Lietuvoje pradžią.

Per 47-erius metus, atlikus įvairių organų transplantacijas, gyvenimo džiaugsmas buvo sugrąžintas tūkstančiams žmonių. Dabar organų donorystės ir transplantacijos procesą reglamentuoja įstatyminė bazė, įvairūs teisės aktai. Lietuvoje veikia du transplantacijos centrai – Vilniuje ir Kaune, kuriuose atliekamos įvairių organų transplantacijos, taip pat dirba donorinės ligoninės, kuriose ruošiami organų donorai. O tada, prieš penkis dešimtmečius, viskas šioje srityje buvo nauja, tik skynėsi kelią.

Profesorius, habilituotas daktaras, nefrourologas Balys Dainys – vienas tų entuziastų, kuris aktyviai dalyvavo pradedant organų donorystės ir transplantacijos procesą Lietuvoje. Paklaustas, kaip, žvelgiant iš šių dienų, atrodo transplantacijų eros mūsų šalyje pradžia, B. Dainys ilgokai ieško tinkamų žodžių: „Primityviai viskas, kas tada buvo daroma, atrodo. Bet juk ne tik Lietuvoje – visame pasaulyje novatoriškoje transplantacijų srityje tokia padėtis buvo“.

Po pokalbio su profesoriumi B. Dainiu ir medicinos daktare, imunologe, docente, imunologijos pradininke Lietuvoje Nijole Regina Šekšteliene aišku viena – jei ne asmeninė šių ir kitų gydytojų iniciatyva, ne begalinis noras padėti sunkiai sergantiems ligoniams – kažin, ar Lietuvos organų donorystė, transplantacija ir imunologija galėtų džiaugtis tokiais pasiekimais, kokie yra dabar.

Žinių paieška

Tuomet, prieš penkis dešimtmečius, sveikatos apsaugoje, kaip ir visose gyvenimo srityse, galiojo sovietinės valdžios patvirtintos taisyklės. Gydytojų troškimas ir Lietuvoje pradėti transplantacijas buvo didžiulis, tačiau kildavo visokių trukdžių. Trūko net informacijos apie šią novatorišką medicinos sritį. „Informaciją apie transplantacijas gaudydavome iš visur, kur tik buvo įmanoma. Literatūros nebuvo, o jei ir buvo – priėjimo prie jos neturėjome. Remdavomės nuogirdomis. Tiesa, iš Maskvos kartais gaudavome specialų medicininį žurnalą, kuriame, laimei, būdavo ir užsienio literatūros santrumpų, apžvalgų“, – prisimena B. Dainys.

Teorinių žinių neužteko – reikėjo ir praktinio patyrimo. Todėl profesorius Algimantas Marcinkevičius komandiruodavo B. Dainį į Maskvą, į N. Lopatkino urologijos kliniką, kurioje jau buvo atliekamos mirusio žmogaus inkstų transplantacijos. Jaunasis gydytojas entuziastingai į tokias komandiruotes vyko.

Tačiau profesorius A. Marcinkevičius į Maskvoje taikomą praktiką – organus imti iš gatvėje mirusio žmogaus – žiūrėjo skeptiškai. „Tai iš tiesų atrodė rizikingas transplantato (donorinis organas, kuris transplantuojamas į recipiento kūną) paėmimo būdas, juk kildavo įvairių infekcijų pavojus – niekas negalėjo pasakyti, kuo tas gatvėje rastas žmogus galėjo būti sirgęs“, – pripažįsta B. Dainys.

Todėl jis gavo kitą profesoriaus A. Marcinkevičiaus užduotį – „eiti į reanimacijos skyrius ir tartis“ dėl galimybės iš ten sulaukti mirusių žmonių. „Eidavau į tuometinę pirmąją tarybinę (vėliau – Šv. Jokūbo) ligoninę – ten buvo neurologinio profilio, neurochirurginė reanimacija. Susitarimas buvo toks: mirštantį ligonį atvežti į Antakalnio ligoninę ir, kai jau visos gaivinimo priemonės pritaikytos, bet žmogus miršta – sustoja jo širdis – imti inkstus transplantacijai“, – pasakoja B. Dainys.

Pasak jo, nebuvo net minčių organus donorystei paimti, kol plaka širdis. Apie smegenų mirtį niekas nedrįso kalbėti! Dabar organų donorystė iš mirusio asmens neįsivaizduojama be reanimacijos skyriuje gydytojų konsiliumo konstatuotos smegenų mirties. O anuomet... Net tuometinis sovietų sąjungos sveikatos apsaugos ministras, kurio specialybė – gydytojas, buvo prigrasinęs, kad transplantacijai organus galima imti tik po širdies sustojimo. Jokiais būdais – iš žmogaus, kurio širdis dar plaka! 1977 metais buvo išleistas įsakymas, reglamentuojantis donorystę – „Biologinės mirties ir inkstų paėmimo sąlygų nustatymo laikinoji instrukcija“. Joje numatyta, kad „<...> inkstų paėmimas iš lavono leidžiamas tik po 30 minučių po to, kai neginčijamai nustatyta biologinė mirtis“. Tai reiškė, kad inkstus transplantacijai leidžiama paimti tik neplakant širdžiai, praėjus 30 minučių po asistolijos (širdies sustojimo) ir nesant reanimacijos (širdies masažo ir kt.) efekto. „Todėl transplantacijų rezultatai būdavo prasti, neretai transplantacijos iš viso nebuvo atliekamos, nes donoro organai jau būdavo negyvybingi“, – apmaudo neslepia B. Dainys.

Be to, tuomet į gydytojų galvas buvo kalamas kitas absurdas: esą sovietinė medicina tiek toli pažengusi, kad pajėgi atgaivinti... bet kurį mirusįjį. Ne paslaptis, kad okupuotoje Lietuvoje taip pat daug kas iš medikų buvo tuo įsitikinę, o per vadinamąsias gydytojų „penkiaminutes“ kiekvieną rytą net reikėdavo aiškintis ligoninės vadovybei, kodėl nesugebėta atgaivinti kažkurio ligoninėje mirusio žmogaus: „Neatgaivinote? Vadinasi, nespėjote pradėti laiku gaivinti! Tarybinis gydytojas turi atgaivinti mirusį žmogų!“

Leidimas transplantacijoms

Daug ligonių, kuriems buvo diagnozuotas inkstų nepakankamumas, mirdavo. Diagnozavus nepagydomą ligą, jie ligoninėje praleisdavo mėnesių mėnesius. Čia po kelis kartus per savaitę jiems buvo atliekamos dializės procedūros. Deja, kai kurie ligoniai, sergantys lėtiniu inkstų funkcijos nepakankamumu, negaudavo jokios pagalbos – geriausiu atveju jų paskutinės dienos buvo lengvinamos vien stipriais nuskausminamaisiais. Lėtiniu inkstų funkcijos nepakankamumu sergančių ligonių negalima buvo gydyti hemodialize, nes rusiškas dirbtinio inksto aparatas tam beveik netiko. „Be to, tais laikais dializės procedūros pacientams būdavo tikra kančia“, – pripažįsta B. Dainys. Gydytojai suprato, kad vienintelė galimybė išgyventi šiems žmonėms – inkstų transplantacija.

Lietuvos gydytojai jau 1968 metais buvo pasirengę atlikti transplantacijas. Tačiau entuziazmą atšaldė estų pavyzdys – 1968 metais jie, neturėdami Maskvos leidimo, atliko dvi inkstų transplantacijas. Deja, jos buvo nesėkmingos. „Maskva estų už tai nepaglostė, iš pareigų net buvo atleistas vyriausiasis gydytojas. Todėl mes ryžomės laukti leidimo“, – prisimena B. Dainys.

Maskvos ministerijos leidimas operacijai atlikti, sulaukus komisijos vertinimų, buvo gautas 1969 metų gruodį, o jau po kelių mėnesių – 1970 m. vasario 18-ąją – Vilniaus universiteto Bendrosios chirurgijos klinikoje, kuri buvo tuometėje Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje, atlikta pirmoji inksto transplantacija. Recipientas buvo 23-ejų metų vaikinas, septynerius metus sirgęs lėtiniu inkstų nepakankamumu. Ligai sparčiai progresuojant, kelis mėnesius iki transplantacijos vaikinas praleido ligoninėje – čia jam dukart per savaitę buvo atliekamos hemodializės procedūros. Donore tapo 48-erių metų moteris. Jos inkstai transplantacijai buvo paimti praėjus 20 minučių po ūmaus širdies sustojimo ir nesėkmingos reanimacijos. Kol buvo paimamas donorinis organas, recipientas buvo šalia esančioje operacinėje. Operacija, kurios metu recipiento kūne atgulė donorės inkstas, truko 2 val. 50 min. Deja, praėjus mėnesiui po operacijos, recipientas staiga pradėjo karščiuoti. Buvo įtartas ūmus inksto atmetimas. Būklei blogėjant, transplantatą nuspręsta pašalinti. Tačiau progresuojant sepsiui, balandžio 12-ąją recipientas mirė. Taigi pirmasis žmogus su donoriniu organu išgyveno nepilnus du mėnesius.

Kolegos – geranoriški

Tai, kad pirmaisiais metais buvo atliktos 2 inkstų transplantacijos, 1974 metais – 25, o 1975 metais – jau 71 – didžiulis asmeninis profesoriaus B. Dainio indėlis. Kas rytą B. Dainys sėsdavo prie telefono ir skambindavo į visas Lietuvos ligonines, teiraudamasis, gal tarp gydomų pacientų yra potencialių donorų. „Aš tiems ligoninių vadovams nė vienos dienos neleidau pamiršti organų transplantacijos“, – šypteli B. Dainys. Kaip paskatinimą, padėką už gerą darbą reanimacijos skyrių gydytojams nupirkdavo dovanėlių – pavyzdžiui, visam kolektyvui įteikdavo bilietus į spektaklį.

Kai transplantacijų skaičius išaugo, į pagalbą B. Dainiui, kuriam jau tapo sunku suktis operacinėje dėl darbo krūvio, profesorius A. Marcinkevičius atsiųsdavo kitų gydytojų – sakydavo jiems: „Eik ir padėk Dainiui!“ Pasak B. Dainio, kolegos buvo labai geranoriški – nebuvo taip, kad prašytų priedų už viršvalandžius ar laisvos dienos, nes turėjo papildomo darbo.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Nuo šiol Vilniaus klinikinė ligoninė veiks efektyviau
    Nuo šiol Vilniaus klinikinė ligoninė veiks efektyviau

    Šiandien sostinės Taryba pritarė Vilniaus miesto klinikinės ligoninės optimizavimui, sujungiant Antakalnio g. 57 ir Antakalnio g. 124 padalinių administracijas, kurios šiuo metu dubliuoja daugelį administravimo paslaugų. Ligoninė veiks ka...

  • Pasaulinę maliarijos dieną – svarbūs priminimai keliautojams
    Pasaulinę maliarijos dieną – svarbūs priminimai keliautojams

    Kasmet balandžio 25-ąją minima Pasaulinė maliarijos diena. Šiemet ją pasaulis pasitinka šūkiu – „Įveikime maliariją visiems laikams“. Skiepų nuo maliarijos nėra, o pagrindinės profilaktikos priemonės – reguliar...

  • Žada taisyti klaidą dėl nevaisingumo gydymo kompensavimo vyrams
    Žada taisyti klaidą dėl nevaisingumo gydymo kompensavimo vyrams

    Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) vadovybė pripažįsta, kad dėl techninės klaidos praėjusią savaitę kompensacijos nevaisingumui gydyti numatytos tik moterims – klaidą žadama taisyti šią savaitę. ...

  • Gripas traukiasi iš pajūrio
    Gripas traukiasi iš pajūrio

    Artėjant paskutiniam pavasario mėnesiui iš uostamiesčio bei jo apylinkių traukiasi ir žiemiškos ligos. Pastarąją savaitę Klaipėdos apskrityje užfiksuoti tik trys gripo atvejai, peršalimas kamavo daugiau nei 1 tūkst. gyventojų. ...

  • Ir neregės akys gali būti gražios
    Ir neregės akys gali būti gražios

    Pasaulyje yra persodinama donorinė ragena, tačiau akys – ne. Tuomet jas praradusiuosius gelbsti dirbtinės akys, arba kitaip – akių protezai. ...

  • Klaipėdietis įveikė itin klastingą ligą
    Klaipėdietis įveikė itin klastingą ligą

    Septyniolikmetis Klaipėdos paslaugų ir verslo mokyklos pirmakursis Karolis po mėnesio, praleisto Klaipėdos universitetinėje ligoninėje jau sugrįžo namo. Dar silpnas, bent pusmetį dar nieko negalėsiantis dirbti, tik saugoti save ir stiprėti, bet laim...

  • Alergija žiedadulkėms mieste pavojingesnė
    Alergija žiedadulkėms mieste pavojingesnė

    Ašarojančios akys, varvanti nosis, paburkusi gerklės gleivinė – pagal tai pavasarį atpažįsta medžių žiedadulkėms alergiški žmonės. Dažnas šiuos sezoninius negalavimus stengiasi tiesiog iškentėti. Tačiau gydytoja...

  • Afrikoje bus dideliu mastu išbandyti skiepai nuo maliarijos
    Afrikoje bus dideliu mastu išbandyti skiepai nuo maliarijos

    Kenijoje, Ganoje ir Malavyje dideliu mastu bus išbandyti nauji skiepai nuo maliarijos, pirmadienį paskelbė Pasaulio sveikatos organizacija ir nurodė, kad 2018–2020 metais bus paskiepyta 360 tūkst. vaikų. ...

    1
  • Pėdų priežiūra: kaip jas išvaduoti nuo nuospaudų
    Pėdų priežiūra: kaip jas išvaduoti nuo nuospaudų

    Artėjant basučių sezonui daugiau dėmesio pareikalauja pėdų priežiūra. O dėl ilgalaikio avalynės spaudimo ar trinties po žiemos atsiradusios nuspaudos jų tikrai nepapuošia. Kas padėtų jų atsikratyti? ...

  • Kokie pavojai tyko ant nešvarių rankų?
    Kokie pavojai tyko ant nešvarių rankų?

    Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) ekspertai teigia, kad per nešvarias rankas į žmogaus organizmą gali patekti apie 80 įvairių infekcinių ligų sukėlėjų, teigiama pranešime spaudai. Kasmet gegužės 5 d. PSO mini Pasaulinę rankų hi...

Daugiau straipsnių