Kaip prasidėjo organų donorystės ir transplantacijos era?

  • Teksto dydis:

Kaip informuoja Nacionalinis transplantacijos biuras prie Sveikatos apsaugos ministerijos, vasario 18-oji – Lietuvos medicinos istorijoje itin reikšminga diena. 1970 metais tądien buvo atlikta pirmoji inksto transplantacija. Ši diena žymi ir organų transplantacijų Lietuvoje pradžią.

Per 47-erius metus, atlikus įvairių organų transplantacijas, gyvenimo džiaugsmas buvo sugrąžintas tūkstančiams žmonių. Dabar organų donorystės ir transplantacijos procesą reglamentuoja įstatyminė bazė, įvairūs teisės aktai. Lietuvoje veikia du transplantacijos centrai – Vilniuje ir Kaune, kuriuose atliekamos įvairių organų transplantacijos, taip pat dirba donorinės ligoninės, kuriose ruošiami organų donorai. O tada, prieš penkis dešimtmečius, viskas šioje srityje buvo nauja, tik skynėsi kelią.

Profesorius, habilituotas daktaras, nefrourologas Balys Dainys – vienas tų entuziastų, kuris aktyviai dalyvavo pradedant organų donorystės ir transplantacijos procesą Lietuvoje. Paklaustas, kaip, žvelgiant iš šių dienų, atrodo transplantacijų eros mūsų šalyje pradžia, B. Dainys ilgokai ieško tinkamų žodžių: „Primityviai viskas, kas tada buvo daroma, atrodo. Bet juk ne tik Lietuvoje – visame pasaulyje novatoriškoje transplantacijų srityje tokia padėtis buvo“.

Po pokalbio su profesoriumi B. Dainiu ir medicinos daktare, imunologe, docente, imunologijos pradininke Lietuvoje Nijole Regina Šekšteliene aišku viena – jei ne asmeninė šių ir kitų gydytojų iniciatyva, ne begalinis noras padėti sunkiai sergantiems ligoniams – kažin, ar Lietuvos organų donorystė, transplantacija ir imunologija galėtų džiaugtis tokiais pasiekimais, kokie yra dabar.

Žinių paieška

Tuomet, prieš penkis dešimtmečius, sveikatos apsaugoje, kaip ir visose gyvenimo srityse, galiojo sovietinės valdžios patvirtintos taisyklės. Gydytojų troškimas ir Lietuvoje pradėti transplantacijas buvo didžiulis, tačiau kildavo visokių trukdžių. Trūko net informacijos apie šią novatorišką medicinos sritį. „Informaciją apie transplantacijas gaudydavome iš visur, kur tik buvo įmanoma. Literatūros nebuvo, o jei ir buvo – priėjimo prie jos neturėjome. Remdavomės nuogirdomis. Tiesa, iš Maskvos kartais gaudavome specialų medicininį žurnalą, kuriame, laimei, būdavo ir užsienio literatūros santrumpų, apžvalgų“, – prisimena B. Dainys.

Teorinių žinių neužteko – reikėjo ir praktinio patyrimo. Todėl profesorius Algimantas Marcinkevičius komandiruodavo B. Dainį į Maskvą, į N. Lopatkino urologijos kliniką, kurioje jau buvo atliekamos mirusio žmogaus inkstų transplantacijos. Jaunasis gydytojas entuziastingai į tokias komandiruotes vyko.

Tačiau profesorius A. Marcinkevičius į Maskvoje taikomą praktiką – organus imti iš gatvėje mirusio žmogaus – žiūrėjo skeptiškai. „Tai iš tiesų atrodė rizikingas transplantato (donorinis organas, kuris transplantuojamas į recipiento kūną) paėmimo būdas, juk kildavo įvairių infekcijų pavojus – niekas negalėjo pasakyti, kuo tas gatvėje rastas žmogus galėjo būti sirgęs“, – pripažįsta B. Dainys.

Todėl jis gavo kitą profesoriaus A. Marcinkevičiaus užduotį – „eiti į reanimacijos skyrius ir tartis“ dėl galimybės iš ten sulaukti mirusių žmonių. „Eidavau į tuometinę pirmąją tarybinę (vėliau – Šv. Jokūbo) ligoninę – ten buvo neurologinio profilio, neurochirurginė reanimacija. Susitarimas buvo toks: mirštantį ligonį atvežti į Antakalnio ligoninę ir, kai jau visos gaivinimo priemonės pritaikytos, bet žmogus miršta – sustoja jo širdis – imti inkstus transplantacijai“, – pasakoja B. Dainys.

Pasak jo, nebuvo net minčių organus donorystei paimti, kol plaka širdis. Apie smegenų mirtį niekas nedrįso kalbėti! Dabar organų donorystė iš mirusio asmens neįsivaizduojama be reanimacijos skyriuje gydytojų konsiliumo konstatuotos smegenų mirties. O anuomet... Net tuometinis sovietų sąjungos sveikatos apsaugos ministras, kurio specialybė – gydytojas, buvo prigrasinęs, kad transplantacijai organus galima imti tik po širdies sustojimo. Jokiais būdais – iš žmogaus, kurio širdis dar plaka! 1977 metais buvo išleistas įsakymas, reglamentuojantis donorystę – „Biologinės mirties ir inkstų paėmimo sąlygų nustatymo laikinoji instrukcija“. Joje numatyta, kad „<...> inkstų paėmimas iš lavono leidžiamas tik po 30 minučių po to, kai neginčijamai nustatyta biologinė mirtis“. Tai reiškė, kad inkstus transplantacijai leidžiama paimti tik neplakant širdžiai, praėjus 30 minučių po asistolijos (širdies sustojimo) ir nesant reanimacijos (širdies masažo ir kt.) efekto. „Todėl transplantacijų rezultatai būdavo prasti, neretai transplantacijos iš viso nebuvo atliekamos, nes donoro organai jau būdavo negyvybingi“, – apmaudo neslepia B. Dainys.

Be to, tuomet į gydytojų galvas buvo kalamas kitas absurdas: esą sovietinė medicina tiek toli pažengusi, kad pajėgi atgaivinti... bet kurį mirusįjį. Ne paslaptis, kad okupuotoje Lietuvoje taip pat daug kas iš medikų buvo tuo įsitikinę, o per vadinamąsias gydytojų „penkiaminutes“ kiekvieną rytą net reikėdavo aiškintis ligoninės vadovybei, kodėl nesugebėta atgaivinti kažkurio ligoninėje mirusio žmogaus: „Neatgaivinote? Vadinasi, nespėjote pradėti laiku gaivinti! Tarybinis gydytojas turi atgaivinti mirusį žmogų!“

Leidimas transplantacijoms

Daug ligonių, kuriems buvo diagnozuotas inkstų nepakankamumas, mirdavo. Diagnozavus nepagydomą ligą, jie ligoninėje praleisdavo mėnesių mėnesius. Čia po kelis kartus per savaitę jiems buvo atliekamos dializės procedūros. Deja, kai kurie ligoniai, sergantys lėtiniu inkstų funkcijos nepakankamumu, negaudavo jokios pagalbos – geriausiu atveju jų paskutinės dienos buvo lengvinamos vien stipriais nuskausminamaisiais. Lėtiniu inkstų funkcijos nepakankamumu sergančių ligonių negalima buvo gydyti hemodialize, nes rusiškas dirbtinio inksto aparatas tam beveik netiko. „Be to, tais laikais dializės procedūros pacientams būdavo tikra kančia“, – pripažįsta B. Dainys. Gydytojai suprato, kad vienintelė galimybė išgyventi šiems žmonėms – inkstų transplantacija.

Lietuvos gydytojai jau 1968 metais buvo pasirengę atlikti transplantacijas. Tačiau entuziazmą atšaldė estų pavyzdys – 1968 metais jie, neturėdami Maskvos leidimo, atliko dvi inkstų transplantacijas. Deja, jos buvo nesėkmingos. „Maskva estų už tai nepaglostė, iš pareigų net buvo atleistas vyriausiasis gydytojas. Todėl mes ryžomės laukti leidimo“, – prisimena B. Dainys.

Maskvos ministerijos leidimas operacijai atlikti, sulaukus komisijos vertinimų, buvo gautas 1969 metų gruodį, o jau po kelių mėnesių – 1970 m. vasario 18-ąją – Vilniaus universiteto Bendrosios chirurgijos klinikoje, kuri buvo tuometėje Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje, atlikta pirmoji inksto transplantacija. Recipientas buvo 23-ejų metų vaikinas, septynerius metus sirgęs lėtiniu inkstų nepakankamumu. Ligai sparčiai progresuojant, kelis mėnesius iki transplantacijos vaikinas praleido ligoninėje – čia jam dukart per savaitę buvo atliekamos hemodializės procedūros. Donore tapo 48-erių metų moteris. Jos inkstai transplantacijai buvo paimti praėjus 20 minučių po ūmaus širdies sustojimo ir nesėkmingos reanimacijos. Kol buvo paimamas donorinis organas, recipientas buvo šalia esančioje operacinėje. Operacija, kurios metu recipiento kūne atgulė donorės inkstas, truko 2 val. 50 min. Deja, praėjus mėnesiui po operacijos, recipientas staiga pradėjo karščiuoti. Buvo įtartas ūmus inksto atmetimas. Būklei blogėjant, transplantatą nuspręsta pašalinti. Tačiau progresuojant sepsiui, balandžio 12-ąją recipientas mirė. Taigi pirmasis žmogus su donoriniu organu išgyveno nepilnus du mėnesius.

Kolegos – geranoriški

Tai, kad pirmaisiais metais buvo atliktos 2 inkstų transplantacijos, 1974 metais – 25, o 1975 metais – jau 71 – didžiulis asmeninis profesoriaus B. Dainio indėlis. Kas rytą B. Dainys sėsdavo prie telefono ir skambindavo į visas Lietuvos ligonines, teiraudamasis, gal tarp gydomų pacientų yra potencialių donorų. „Aš tiems ligoninių vadovams nė vienos dienos neleidau pamiršti organų transplantacijos“, – šypteli B. Dainys. Kaip paskatinimą, padėką už gerą darbą reanimacijos skyrių gydytojams nupirkdavo dovanėlių – pavyzdžiui, visam kolektyvui įteikdavo bilietus į spektaklį.

Kai transplantacijų skaičius išaugo, į pagalbą B. Dainiui, kuriam jau tapo sunku suktis operacinėje dėl darbo krūvio, profesorius A. Marcinkevičius atsiųsdavo kitų gydytojų – sakydavo jiems: „Eik ir padėk Dainiui!“ Pasak B. Dainio, kolegos buvo labai geranoriški – nebuvo taip, kad prašytų priedų už viršvalandžius ar laisvos dienos, nes turėjo papildomo darbo.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Už vaikų autistų priežiūrą kovoja patys tėvai
    Už vaikų autistų priežiūrą kovoja patys tėvai

    Lietuvoje auga maždaug 5 tūkst. autizmo sindromą turinčių vaikų, tačiau autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos narė ir autistą vaiką auginanti Kristina Radžvilaitė teigia, kad tik nedidelė jų dalis gauna reikiamą pagalbą. ...

  • Šveicarai padeda Lietuvos gimdyvėms ir kūdikiams
    Šveicarai padeda Lietuvos gimdyvėms ir kūdikiams

    Penkerius metus įgyvendinto Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos sveikatos srityje projekto „Nėščiųjų, gimdyvių ir naujagimių sveikatos priežiūros paslaugų gerinimas Lietuvoje“ rezultatai reikšmingi, pra...

  • Kauno medikai dalį sergančiųjų diabetu gydo vaistais
    Kauno medikai dalį sergančiųjų diabetu gydo vaistais

    Per bendrą projektą su šveicarais, Kauno klinikų medikai ištyrė per tūkstantį pirmo tipo cukriniu diabetu sergančių vaikų ir jaunuolių iki 25-erių metų. Daliai iš jų insulino leidimas pakeistas vaistais. ...

    3
  • Odos drėkinimas: kaip išvengti klaidų?
    Odos drėkinimas: kaip išvengti klaidų?

    Vien drėkinamojo kremo naudojimas neduos norimo efekto siekiant tinkamai drėkinti odą, tikina gydytoja dermatovenerologė Renata Kliunkienė. Pasak gydytojos, svarbu ir tai, kaip oda yra prausiama, kokie produktai naudojami ir koks yra organizmo skysčių b...

  • Kiaušidžių cistų simptomai dažnai painiojami su kitais sutrikimais
    Kiaušidžių cistų simptomai dažnai painiojami su kitais sutrikimais

    Kiekvieno menstruacijų ciklo metu kyla tikimybė, kad išsivystys kiaušidžių cista, sako LSMU profesorius Alvydas Unikauskas. ...

    1
  • Kokius skausmus gali sukelti naudojimasis mobiliuoju telefonu
    Kokius skausmus gali sukelti naudojimasis mobiliuoju telefonu

    Šiandien dauguma žmonių neįsivaizduoja savo gyvenimo be mobiliųjų telefonų. Šis technologijos stebuklas neabejotinai palengvina kasdienius darbus, tačiau gali sukelti ir sveikatos sutrikimų. ...

    2
  • Panevėžyje atšaukta gripo epidemija
    Panevėžyje atšaukta gripo epidemija

    Ketvirtadienį gripo epidemiją atšaukė Panevėžio miesto savivaldybė, ji vis dar lieka paskelbta devyniose savivaldybėse, informuoja Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras (ULAC). ...

  • J. Tulčina apie nutukusius vaikus: maisto pramonė – demonas
    J. Tulčina apie nutukusius vaikus: maisto pramonė – demonas

    Statistika negailestinga – vis daugiau žmonių miršta nuo širdies ligų, kurios kyla dėl nesveiko gyvenimo būdo. Deja, bet vis jaunesni žmonės susiduria su antsvoriu, kuris sukelia mirtinas ligas. ...

    5
  • Netikėta apelsino nauda organizmui
    Netikėta apelsino nauda organizmui

    Apelsinas – ne tik skanus, bet ir labai naudingas organizmui. Nors jį galima rasti daugumos lietuvių namuose, kai kurios naudingos šio įprasto vaisiaus savybės nustebins. ...

    3
  • Padėti mažajai Gabriellai ragina ir Lietuvos įžymybės
    Padėti mažajai Gabriellai ragina ir Lietuvos įžymybės

    Nuo antradienio socialiniuose tinkluose sparčiai plinta įrašas, kuriuo besidalinantys žymūs Lietuvos žmonės ragina visus nelikti abejingais ir padėti dviejų metų Gabriellai. Mergytė šiuo metu kovoja su itin reta vėžio forma. ...

    1
Daugiau straipsnių