Kaip atskirti netaisyklingą laikyseną ir stuburo iškrypimą?

Apie tai pasakoja Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialo Vaikų ligoninės vaikų ortopedijos traumatologijos centro direktorius, vaikų gydytojas-ortopedas traumatologas doc. dr. Kęstutis Saniukas.

– Esate tvirtinęs, kad netaisyklinga laikysena nėra liga. O juk būtent tokią diagnozę, įrašytą profilaktinio vaiko sveikatos patikrinimo pažymoje, išvysta dauguma tėvų...

– Toks įrašas daugiau turėtų būti vertintinas kaip simptomas. Reikia suprasti, kad nėra jokios laikysenos normos ir kad tam tikrais brendimo tarpsniais nustatoma netaisyklinga laikysena yra visiškai normalus dalykas. Jis stebimas pirmuoju stuburo augimo pagreitėjimo periodu (mergaitėms – 4–6 metai, berniukams – 6–8 metai) bei paauglystėje (mergaitėms – 12–14 m. ir berniukams – 14–16 m.). Tuo metu vaikai tarsi sukrenta, kūprinasi, pastebima pečių juostos, menčių asimetrija.

Tačiau tėveliams verta įsidėmėti, jog jei nėra fiksuoto stuburo iškrypimo požymių, tai yra ne patologija, o vadinamoji grįžtama deformacija. Jei vaiko raida yra normali, vėliau raumenys pasiveja savo augimą ir žmogus vėl išsitiesia.

Šiaip kiekvieno mūsų ir petys kiek žemesnis, ir mentė labiau atkišusi. Yra net devyni vadinamosios žmogaus sagitalinės (šoninės) ašies variantai: vienų pilvas ar užpakalis labiau atsikišęs, kiti yra pakumpę ar kaip lazda tiesūs. Jei anksčiau tai buvo traktuojama kaip patologija, tai dabar tiesiog laikoma giminės ženklu.

– Kaip galima pagerinti atžalos laikyseną?

– Pagrindinis „vaistas“ – taisyklinga sėdėsena ir pakankamas fizinis aktyvumas: sporto treniruotės, plaukimas, žaidimai, bet kokia kita aktyvi veikla. Taip stiprinami nugaros, pilvo preso bei kiti raumenys, tad augimo periodą tampa žymiai lengviau išgyventi. Kai raumenys nėra išlavinti, vaikas greičiau pavargsta, „susmenga“, jam sunku ilgą laiką taisyklingai išsėdėti. Tinkama sėdėsena yra pagrįsta keturių atramos taškų taisykle: abi kojos ant žemės, o rankomis remiamasi į stalą. Tokiu būdu ne taip greitai pavargstama.

Tačiau jei minėtais augimo periodais laikysenos problemos yra normalus dalykas, tai kitu metu reikėtų atkreipti dėmesį ir į kitas galimas bėdas – raiščių, sąnarių laisvumą, tuomet reikalingos papildomos specialios mankštos.

Be to, labai svarbu tėveliams įsidėmėti, kad netaisyklinga laikysena nesukelia stuburo iškrypimo (skoliozės). Tačiau jei ši liga jau yra diagnozuota, netaisyklinga laikysena gali paskatinti jos progresavimą.

– Kada pradeda ryškėti skoliozės požymiai, kaip galima ją stabdyti?

– Stuburo iškrypimas vargina apie 3,5 proc. vaikų (iš jų – 4,5–4,8 proc.  mergaičių ir 2 proc. berniukų). Mergaitėms dažniau diagnozuojama skoliozė (pakrypimas į šoną), o berniukams – kifozė (palinkimas į priekį). Dažniau ligos požymiai išryškėja paauglystėje, bet pirmieji ženklai gali atsirasti jau nuo šešerių metų amžiaus mergaitėms, o nuo aštuonerių – berniukams.

Aštuoni procentai ligos atvejų progresuoja labai smarkiai ir prireikia chirurginio įsikišimo. Kitu atveju yra taikomas konservatyvus gydymo būdas – mankšta. Ji padeda pristabdyti ligos progresavimą, bet negrąžina stuburo į pirminę padėtį.

Laiku sustabdžius stuburo krypimą, mažėja skausmų, ryškių išvaizdos pokyčių tikimybė ateityje. Aišku, tam nemažai įtakos turi ir kiti veiksniai: gyvenimo būdas, sėdėjimo ir judėjimo režimas.

– Ar tėvai gali pastebėti tokius vaiko stuburo pokyčius?

– Tą tėvus paskatinti ir reikėtų daryti, ypač jei jau buvo fiksuoti pradiniai stuburo krypimo požymiai. Tai labai svarbu, nes brendimo metu liga gali smarkiai progresuoti, vaikas tiesiog staiga „sugriūna“. Per metus galimas iškrypimo poslinkis – net 14–16 laipsnių mergaitėms ir 10–15 laipsnių – berniukams, kai paprastu periodu – tik 1–2 laipsniai.

Apie ligą galėtų padėti įspėti gana smarkiai aukščiau atsikišęs (pakrypęs) petys ar labiau pakilęs dubuo. Reikėtų paprašyti vaiką pasilenkti ir apžiūrėti jo nugarą.

Pagrindinis skoliozės požymis: juosmeninėje nugaros dalyje vienoje pusėje matomas pakilimas – kuprelė, atrodytų tarsi toje vietoje būtų daugiau raumenų. Jis atsiranda dėl to, kad stuburas pradeda suktis aplink savo ašį, pakelia raumenis vienoje pusėje ir nuleidžia kitoje. Tokia asimetrija – pagrindinis klinikinis skoliozės požymis, kurį galima pastebėti išoriškai.

Kaip taisyklingai sėdėti?

Klasėje vaikas dažnai netaisyklingai sėdi vien dėl to, kad sąsiuvinis ar knyga per daug patraukti į kairę ar į dešinę. Kartais jie skaito per arti pasilenkę prie knygos, susikūprinę ar net atsirėmę krūtine į stalo kraštą. Sėdėti reikia tiesiai, kūno svorį vienodai paskirsčius ant abiejų sėdmenų, nugarą atremti į kėdės ar suolo atramą, galvą truputį palenkti pirmyn.

Sėdint įprastose kėdėse kampas tarp liemens ir šlaunų sudaro 90°, kai fiziologinė klubo sąnario lenkimo amplitudė yra apie 60°. Kiti 30° pasiekiami liemens judesiais. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad mažiausiai nugaros raumenys veikiami, kai kampas tarp liemens ir šlaunų sėdint yra 110–130°. Esant tokiai padėčiai ir tarpslankstelinis diskas spaudžiamas mažiausiai.