Įveiktas vėžys – ne galutinė stotelė

Ėmė pūstis kojos

Klaipėdietė Audronė Drongienė šiandien šypsosi: nors kojos dar ištinusios, sutvarstytos, bet ji jau gali avėti savo dydžio batus, gali vaikščioti ir mankštintis. Pasak pašnekovės, gyvenimas neatrodo toks juodas, kai žinai ligą ir kaip ją gydyti. Dabar moteris tik apgailestauja, kad ieškodama pagalbos prarado pusmetį gydymo, kuris būtų padėjęs suvaldyti neišgydomą ligą.

Prieš kurį laiką Audronei buvo atlikta onkologinė ginekologinė operacija. Jos metu pašalinti limfmazgiai, vėliau taikytas spindulinis gydymas ir chemoterapija – rezultatai buvo puikūs. Tad ji pati ir gydytojai džiūgavo, kad onkologinė liga atsitraukė.

Tuomet moteris nenujautė, kad įveiktos ligos pasekmės po metų smogs kur kas didesne jėga.

Audronė pastebėjo, kad praėjus metams po operacijos koja ties pėda pradėjo akivaizdžiai tinti. Iš pradžių ji bandė kelti kojas į viršų, tvarstyti elastiniais tvarsčiais. Šios priemonės trumpam padėdavo, bet vėliau kojų tinimas kilo vis aukščiau ir aukščiau. Dėl gerokai padidėjusių kūno apimčių teko keisti batus, drabužius. Galiausiai koja nebetilpo ir į 41 dydžio avalynę.

Dešinė koja tino labiau nei kairė, tad pasikeitė eisena, tapo sunkiau vaikščioti, o pamačius laiptus Audronę ištikdavo panikos priepuoliai. Kai tekdavo važiuoti aukštesne mašina, jai atrodydavo, kad ji nepajėgs pakelti kojos ir į ją įsėsti.

Moteriai pasisekė, kad ji gyvena septintame daugiabučio namo aukšte, tad iki buto pakildavo liftu. Kartą anūkei pasmalsavus, ką ji darytų, jei liftas neveiktų, Audronė paaiškino, kad  laiptais ropotų keturiomis.

Gydytojai traukė pečiais

„Kojos priminė pripūstą balioną. Toks jausmas, kad tas balionas tuoj tuoj plyš. Norėdavosi su adata subadyti kojas, kad išeitų oras ar dar kažkas, ir palengvėtų. Besitempdama oda itin išsausėjo, pasidarė plona, o tai greitai prišaukia žaizdas ir  infekciją, taip vadinamą rožę. Negali atsitūpti ar sulenkti kojos, nes atrodo, kad ji tuoj plyš. Pojūčiai buvo siaubingi“, – prisiminė pašnekovė.

Tačiau labiau nei fiziniai pojūčiai vargino nežinomybė. Gydytojai traukė pečiais, nežinodami, kas sukelia tokias kančias. Jų patarimai gerinti kraujotaką, daugiau vaikščioti ar mankštintis Audronę varė į neviltį.

Kojų tinimui plečiantis, prisidėjo požymiai, būdingi organizmo apnuodijimui: krėtė nuolatinis šaltkrėtis, pykino, skaudėjo galvą, vargino silpnumas.

Kraujagyslių chirurgai konstatavo, kad dabar Audronei visą gyvenimą teks nešioti kompresines kojines. Jų paieška, ypač nežinant, kokia liga kamuoja, nebuvo paprasta: teko įsigyti ne vienerias kojines ir pėdkelnes, gerokai patuštinusias kišenę. Kompresinių kojinių kaina prasideda nuo 50 eurų. Tačiau ir kojinės nepadėjo išsivaduoti nuo varginančių pojūčių.

Moteris  išbandė pačius įvairiausius gydymo metodus, tarp jų ir limfodrenažą: trumpam pagerėjo, tačiau po kurio laiko ties klubais atsirado dešrą primenantys odos ratai, skausmingi guzai.

Išgelbėjo atsitiktinumas

Pati būdama medikė A.Drongienė intuityviai jautė, kur slypi negalavimų priežastis ir pati pradėjo ieškoti pagalbos. Ji prisiminė, kaip ligoninėje skaitė lankstinuką apie limfostazę po krūties pašalinimo. Į interneto paiešką moteris įsivedė žodį „limfostazė“.

Supratusi, kad neigiamus pojūčius sukėlė onkologinės ligos gydymo iššauktas limfos nutekėjimo sutrikimas, Audronė ėmėsi skambinti į visas uostamiesčio reabilitacijos įstaigos. Visos jos gyrėsi taikančios limfodrenažą. Bet išgirsdavusi, kad procedūra atliekama aparatu, moteris atsisveikindavo.

Netekusi vilties, Audronė paskambino į paskutinę sąraše buvusią įstaigą. Administratorė paaiškino, kad pirmiausia būtina pasitarti su gydytoju reabilitologu. Po konsultacijos su juo, moteriai ateitis pasidarė šviesesnė. Ji sulaukė patvirtinimo dėl įtartos diagnozės ir buvo nukreipta pas reikiamus specialistus.

Tiesa, iš pradžių A.Drongienei važinėjosi į Kauną pas specializuotus mokslus Vokietijoje baigusią kineziterapeutę, nes klaipėdiečiai tik mokėsi, kaip padėti sergantiems limfostaze.

„Neįsivaizduoju, kaip dabar būčiau jautusis be pagalbos. Toks jausmas, kad tos kojos būtų tiesiog suplyšusios. Žodis „diskomfortas“ per švelnus apibūdinti situaciją. Tai siaubinga problema“, – pasakojo moteris.

Gydytojams trūksta informacijos

Audronei pradėjus domėtis limfostaze, paaiškėjo, kad su šia liga susiduria beveik pusę pacientų.

„Neįsivaizduoju, kur tos moterys po onkologinių operacijų dingsta. Man kaip medikei buvo lengviau rasti pagalbą. O ką daryti žmogui, turinčiam kitokį išsilavinimą? Kaip pacientė norėčiau išgirsti iš gydytojo, kad pašalinus limfmazgius gali nutikti kaip man. Kai žinai problemą, lengviau ieškoti pagalbos. Baisu, kai tau niekas nepadeda. Baisiausia, kad šeimos gydytojai – juodoji kosmoso skylė. Šiuo klausimu pirminė grandis - visiškai neinformuota. Ne tas žodis, kaip liūdna, žinant, kiek žmonių su šia liga susiduria“, – apgailestavo pašnekovė. 

Būtent dėl šios priežasties Audronė dabar „pilna burna“ šneka, kad jau ir uostamiestyje sergantieji limfostaze gali sulaukti pagalbos. Ji prašo gydytojų apie tai informuoti ir kolegas.

Medikei tik kartą teko girdėti apie atvejį, kai pas reikiamą specialistą pacientę nukreipė šeimos gydytoja. Ir ji buvo ne iš didmiesčio, o iš Kaišiadorių. Minėtai pacientei, laiku sulaukusiai pagalbos, pasisekė labiau nei Audronei. 

Pasak A.Drongienės, visi mano, kad sergant limfostaze suteikiama reikalinga pagalba, tačiau, kaip ji pati įsitikino iš savo karčios patirties, ji nėra veiksminga. Be to, ne visi pacientai žino, kad limfostazė būdinga ne tik rankoms, bet ir kojoms. Su šia liga gali susidurti ir vyrai po prostatos gydymo.

„Kartais žmogui tiek tereikia: ligos ir įstaigos pavadinimo. Tas laikas limfostazės gydyme yra labai svarbus. Kai po pusmečio paieškų patekau pas reikiamą specialistą, situacija buvo graudi. Koja buvo pamėlynavusi ir kieta kaip stalas. O juk per tą pusmetį po truputį galėjau gydytis! Idealu būtų, jei tik prasidėjus limfostazei būtų skirta trijų savaičių reabilitacija, nors ir dalinai mokama. Tada ir geresnių rezultatų būtų pasiekiama. Normaliame pasaulyje taip ir yra“, - apgailestavo moteris.

Vokietijoje sergantis limfostaze žmogus du mėnesius guli ligoninėje, kur pacientas ir jo artimieji  išmokomi, kaip suvaldyti ligą, padėti sau namuose.

Šokio žingsneliu po virtuvę

Paklausta, kaip jaučiasi dabar, Audronė prisipažino, kad šiandien virtuvėje šoko. Jai – tai didelis pasiekimas, nes dar visai neseniai negalėjo pakelti kojos. Dabar moteris gali pašokinėti, apsisukti, apsiauti savo dydžio batus ir net minti stacionarų dviratį namuose, taip pat išnyko šalkrėtis, silpnumas ir pykinimas, kuriuos sukeldavo iš limfos nepašalinti toksinai.

„Man pats gražiausias vaizdas, kai moteris bėga laiptukais. Kai gali pati užbėgti ir nubėgti“, - su grauduliu balse prisipažįsta Audronė, pati dar nelabai galinti bėgioti.

Ji apgailestauja, kad bateliai ar suknelė lieka tik svajonėse. Nors tuoj priduria, kad po procedūrų kurso jau gali užsivilkti ir šventiškesnes kompresines kojas.

„Sumažėjo kojų apimtys. Jau galiu matyti kauliuką. Pedikiūro (tai sudedamoji gydymo dalis, kad neįaugtų nagai – Aut.past.) meistrė pastebėjo, kad mano koja gražėja ir oda ne tokia sausa“, - džiaugėsi pašnekovė.

Komentaras

Fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas Andrius Stasiulis:

Limfostazė – limfos apytakos sutrikimas, kuris nulemia limfos sąstovį pakenktuose audiniuose. Šis sutrikimas dažnai atsiranda po operacijos, tačiau taip gali nutikti po uždegimo, traumos ar net vabzdžio įgėlimo. Esant limfos apytakos sutrikimams, gali ištinti ranka ar koja, ar net abi galūnės. Jei nesuteikiamas tinkamas gydymas, vieta taip ir gali likti sutinusi.