Imunitetui stiprinti – rausvažiedės ežiuolės galios

  • Teksto dydis:

Moksliniai tyrimai rodo, kad visų užkrečiamųjų ligų, epidemijų ar pandemijų atvejais nesuserga arba lengviau serga asmenys, kurių imuninė sistema stipri. Rausvažiedė ežiuolė – vienas augalų, pasižyminčių imuniteto stiprinimo galiomis. Vien Europoje iš šio augalo gaminama daugiau kaip 70 preparatų imunitetui stiprinti.

Pakeitė vardą

"Šiais laikais žmonės dažnai serga: dėl neigiamų aplinkos veiksnių, visuomenėje plintančių žalingų įpročių, ilgai trunkančių stresų bei civilizacijos padovanotų patogumų, kurie apribojo fizinę veiklą. Šie veiksniai neigiamai veikia žmogaus imuninę sistemą. Dėl to pastebima alerginių, autoimuninių, onkologinių, infekcinių ligų plitimo tendencija", – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Botanikos sodo Vaistinių ir prieskoninių augalų mokslo sektoriaus vedėja profesorė Ona Ragažinskienė.

Dėl šių tendencijų visame pasaulyje dairomasi imunomoduliatorių (medžiagų, suaktyvinančių imuninę sistemą – red. past.). Populiariausi augaliniai imunomoduliatoriai yra trys ežiuolės genties rūšys: rausvažiedė ežiuolė (lot. Echinacea purpurea), blyškioji ežiuolė (lot. Echinacea pallida) ir siauralapė ežiuolė (lot. Echinacea angustifolia). Rausvažiedė ežiuolė atkeliavo į Europą prieš daugiau kaip du šimtmečius, į Lietuvą – tik prieš beveik šešis dešimtmečius.

Ežiuolių galias stiprinti imunitetą tyrinėjanti ir šiemet garbingą apdovanojimą – nusipelniusio Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojo vardą – pelniusi O.Ragažinskienė pastebi, kad kartais spaudoje pasitaiko netikslumų, kai ežiuolė sutapatinama su rudbekija. "Tai – visai skirtingų genčių augalai. Rausvažiedė ežiuolė buvo priskirta rudbekijų genčiai ir ilgus metus vadinta purpurine rudbekija (lot. Rudbeckia purpurea). Tačiau 1959 m. rudbekijos ir ežiuolės gentys atskirtos. Lietuvoje rausvažiedės ežiuolės vardas patikslintas 1998 m., ši rūšis anksčiau buvo vadinama purpurine ežiuole.

Naudojosi indėnai

Kodėl rausvažiedė ežiuolė taip išpopuliarėjo? Pasak O.Ragažinskienės, jau senovėje Šiaurės Amerikos indėnai žinojo ir naudojo rausvažiedę ežiuolę kaip vaistinį augalą: gydė nudegimus, žaizdas, malšino dantų, galvos skausmus, peršalę vartojo nuo kosulio, o taip pat sergant gonorėja; vertino kaip priešnuodį įkandus gyvatei, vabzdžiui. Indėnai naudojo šviežių augalų košelę, sultis, rečiau ruošė nuovirus. Šios žinios buvo perduodamos iš kartos į kartą. Tai patvirtino ir XIX a. rastas archeologinis radinys. "Šešiolikos vaistinių augalų rinkinyje buvo ir rausvažiedė ežiuolė, o išlikęs užrašas skelbia, kad šio augalo šaknų ištrauka buvo vartojama nuo kosulio ir dispepsijos (viršutinės vidurinės pilvo dalies (epigastriumo) skausmas ar diskomfortas, pasireiškiantis dėl blogo virškinimo – red. past.). Indėnai ir prekiautojai Misūrio aukštupyje nuo barškuolės įkandimo išoriškai naudojo rausvažiedės ežiuolės šaknis", – pasakoja profesorė.

Pastebėtas ežiuolių specifinis poveikis gripo, pūslelinės ir pūslelinio stomatito virusams. Preparatai yra efektyvi priemonė odos, ginekologinių, urologinių, onkologinių ligų ir kraujo užkrėtimo atvejais.

XIX a. ši rūšis buvo aprašyta medicininiuose botaniniuose veikaluose. Gydytojai eklektikai, 1830–1930 m. tyrę daugelio vaistinių augalų veiksmingumą, žinojo ir rausvažiedę ežiuolę, tačiau jos vaistinė žaliava tuo metu dar nebuvo labai populiari. XIX a. pab. kaip vaistinė žaliava aprašytos rausvažiedės ežiuolės šaknys. Praėjusio amžiaus pradžioje ežiuolės genties rūšimis (siauralape, blyškiąja ir rausvažiede ežiuolėmis) pirmiausia susidomėta homeopatijoje. Vaistinei žaliavai buvo naudojamas visas augalas: antžeminė ir požeminė jo dalys. Tuo metu siauralapė ežiuolė buvo labai paklausi ir jau apie 1940 m. susidarė šios rūšies augalų vaistinės žaliavos deficitas. Po kiek laiko iš Amerikos buvo gauta, kaip įsivaizduota, siauralapės ežiuolės sėklų, tačiau vėliau paaiškėjo, kad tai buvo rausvažiedės ežiuolės sėklos. Dėl šio atsitiktinumo rausvažiedė ežiuolė pradėta auginti ne tik Vokietijoje, bet ir visoje Europoje, o vaistinė augalinė žaliava ir iš jos gauti preparatai sėkmingai naudojami įvairioms ligoms gydyti, maisto bei kosmetikos pramonėje iki dabar.

Kaip vaistinė augalinė žaliava naudojama rausvažiedžių ežiuolių žolė ir šaknys. Žolė pjaunama vieną kartą per vegetaciją – masinio žydėjimo pradžioje (liepos viduryje–rugpjūčio pradžioje). Šaknys kasamos antrųjų–trečiųjų auginimo metų rudenį (spalio mėn.) arba ankstyvą pavasarį (balandžio pradžioje) prieš prasidedant vegetacijai.

"Rausvažiedėse ežiuolėse kaupiasi alkilamidai, polisacharidai, baltymai, lektinai, kavos rūgšties dariniai – cikoro rūgštis, eterinis aliejus, mikroelementai: molibdenas, selenas, kobaltas, cinkas, manganas, makroelementai: kalis, kalcis, polifenoliai: kvercetino, izoramnetino glikozidai, raugai", – naudingąsias medžiagas vardija O.Ragažinskienė.

Kuo naudinga?

XX a. pab. populiariausi augaliniai imunostimuliatoriai buvo trys ežiuolės genties rūšys (rausvažiedė, siauralapė ir blyškioji ežiuolės), iš kurių žaliavos Europoje gaminama daugiau kaip 280 preparatų, o iš rausvažiedės – daugiau kaip 70 preparatų. Pasak profesorės, homeopatijoje kaip veiksmingiausi vertinami tie preparatai, kurie yra paruošti iš viso ežiuolės augalo, t. y. antžeminės ir požeminės dalių.

Nustatyta, kad rausvažiedės ežiuolės preparatai veikia bakterijas. "Pastebėtas ežiuolių specifinis poveikis gripo, pūslelinės ir pūslelinio stomatito virusams. Preparatai yra efektyvi priemonė odos (psoriazė, egzema), ginekologinių (adneksitas), urologinių (prostatitas, cistitas ir kt.), onkologinių ligų ir kraujo užkrėtimo atvejais. Jais gydo leukopeniją (po švitinimo ir citostatikų gydymo kurso). Pediatrijoje ežiuolės preparatai su pertraukomis vartojami profilaktiškai ir gydant peršalimo ligas – tai yra aktualu darželį ir mokyklą lankantiems vaikams", – atvejus, kai ežiuolės preparatus vartoti naudinga, vardijo O.Ragažinskienė.

Šie preparatai nevartotini nėštumo metu; nerekomenduojami astrinių (lot. Asteraceae) šeimos augalams alergiškiems asmenims, taip pat sergant tuberkulioze, leukoze, daugine skleroze, AIDS.

Mokslininkė atkreipia dėmesį, kad ežiuolės žaliava ir preparatai gali būti vartojami ne ilgiau kaip 4–6 savaites. Pavartojus ilgiau ir didesnėmis dozėmis, slopinama imuninė sistema. Gydymą ežiuolės preparatais skiria gydytojas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių