Ekspertas mirties priežastį gali nustatyti ir po kremavimo (interviu)

  • Teksto dydis:

Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Utenos poskyrio teismo medicinos ekspertas Stasys Fedaravičius (69) turbūt yra vienas ilgiausiai tokį darbą dirbančių specialistų Lietuvoje per visą šalies teismo medicinos istoriją. 40 metų – štai koks įspūdingas šiemet suėjęs gerbiamo gydytojo profesinės veiklos stažas! Su Stasiu Fedaravičiumi kalbamės apie sukauptą profesinę patirtį bei jos ypatumus, teismo medicinos specifiką ir kitus dalykus, kurie įdomūs ne tik medikams, teisininkams, bet ir plačiajai visuomenei.

- Gerbiamas gydytojau, susitikti pokalbio mudviem pavyko sutarti ne iš karto, nes paskutinį liepos savaitgalį ruošėtės į... klasės draugų susitikimą Kuršėnuose! Smagu girdėti, kad iki šių dienų išlaikytos gražios tradicijos, o kiek gi metų praėję, kai su bendraamžiais trynėte Kuršėnų vidurinės mokyklos suolą? Gal ten – ir jūsų gimtinė?

- Esu gimęs Kėdainių rajone, bet kai buvau septynerių metų pacanas, tėvai išsikraustė gyventi į Šiaulių rajoną, todėl mokyklą baigiau Kuršėnuose. Kas dešimt metų su klasiokais susitinkame, šįmet susitikome penktą kartą, taigi po 50 metų. Į jubiliejinį susitikimą atvažiavo daugiau kaip pusė klasiokų su antrosiomis pusėmis, bet, deja, yra jau ir mirusių... Labai smagu buvo pabendrauti, pasipasakoti vieni kitiems, kaip sekasi. Beje, kiekviename susitikime dalyvauja ir buvusi klasės auklėtoja, kuriai dabar – 82 metai! Ji mūsų klasę gavo visai jaunutė, greitai po to, kai  baigė aukštuosius mokslus Maskvoje, todėl su beveik bendraamže auklėtoja visada puikiai sutarėme, ryšį išlaikėme iki šių dienų.

- Gal tarp jūsų klasės draugų buvo ir daugiau pasirinkusių mediciną?

- Taip, viena mergina, pati gražiausia klasėje, baigė medicinos mokslus, bet, deja, jos šiandien jau nėra tarp gyvųjų.

- O kuo jus medicina paviliojo?

- Kaip minėjau, daug pažįstamų buvo, kurie šį nelengvą mokslą krimto. Sesers vyras tuo metu, kai aš baigiau vidurinę ir tarnavau kariuomenėje, jau mokėsi medicinos institute, dar keli pažįstami iš paralelinės klasės... Pamaniau, o kodėl aš negalėčiau? Juolab, kad man medicina visada buvo labai įdomi sritis. Pamenu, tėtis, mechanikas, buvo parsinešęs namo knygų apie vidaus ligas – jas aš nuolat vartydavau. Buvo labai įdomu. Kai tėvelis parnešė knygą apie akušeriją – irgi nuo pradžios iki galo išstudijavau! Ir dar įdomiau pasidarė... Dar vienas postūmis buvo tai, kad bijojau aukštosios matematikos, kuri studijuojant tiksliuosius mokslus neišvengiama.

- Sėkmingai baigėte gydomąją mediciną, o pasirinkote įdomią, bet, sutikite, ne itin malonią sritį – darbą su nukentėjusiaisiais ir mirusiaisiais... Atlikinėti mirusiųjų medicinines ekspertizes norėtų turbūt tik vienetai iš didelio Medicinos fakulteto absolventų būrio...

- Kol svarsčiau, kokią Lietuvos vietovę, baigus studijas, pasirinkti darbui, apsukresni absolventai išsigraibstė vietas didmiesčiuose, o man  liko pediatro, rentgenologo ir patologoanatomo vietos. Pirmosios dvi buvo bažnytkaimiuose, kažkokiose mažose ligoninėse, be to, spinduliuotės buvau sočiai „prisigaudęs“ tarnaudamas aviacijoje, taigi šito „brudo“ bijojau, todėl nusprendžiau rinktis Uteną – šis miestas tada sparčiai augo ir plėtėsi. Tuometinis Utenos ekspertas Vytautas Plieskis pasiligojo, išėjo iš darbo, ir liko laisva vieta. Liepos 1 dieną suėjo 40 metų, kaip čia darbuojuosi.

- Išties gražus darbinės biografijos faktas, sveikiname! Turbūt kai sukaupta tokia didžiulė patirtis, į visus klausimus, kuriuos pateikia prokurorai, iškart turite atsakymą? Juk atliekate ne tik mirusių po ligos, bet ir tapusių smurto aukomis ekspertizes, dažnai tenka „draugauti“ su teisėsaugos pareigūnais...

- Oi, nebūtinai viską žinau, ne visad ta didelė patirtis gelbsti. Kai duomenų labai mažai, sunku iš karto rasti teisingą atsakymą, kad ir kokią didelę patirtį būtum sukaupęs. Be to, tyrimas tyrimui nelygus. Jei dėl ligos mirusio žmogaus ekspertizę galima atlikti per kelias valandas, ir viskas greitai paaiškėja, tai nužudymo atveju gali prisieiti plušėti visą dieną ar net dar ilgiau. Panašiai ir tiriant žuvusiuosius autoįvykiuose, kai reikia surašyti net menkiausius įbrėžimus, nekalbant apie kraujosruvas ar lūžimus.

- Kokie jūsų darbo krūviai buvo tik atėjus dirbti, ir kokie – dabar?

- Daug metų teko aptarnauti net keturis aplinkinius rajonus – Utenos, Ignalinos, Zarasų ir Visagino. Ne tik smurto aukų ekspertizes atlikinėjau, bet ir mirusiųjų sava mirtimi ekspertizes dariau, nes aplinkinių rajonų ligoninės atsisakė patalogoanatomų etatų. Pastaruoju metu man priklauso tik Utena ir Zarasai – vienam mano skyriaus darbuotojui pasiligojus ir išėjus iš darbo, darbo krūvį sumažino... Bet darbo vis tiek turiu per akis. Daugiausia per vieną dieną esu atlikęs vienuolika tyrimų. Kaip dabar atsimenu – buvo pirmadienis, ir vos įžengęs į kabinetą sužinojau, kad savaitgalį rajone įvyko dvi skaudžios nelaimės, žuvo net septyni žmonės. Dar atvežė du skenduolius ir du savižudžius... Na, o šiaip tekę per darbo dieną atlikti ir 9, ir 7 tyrimus.

- Toks sunkus, atsakingas, psichologiškai sekinantis darbas turbūt ir gerai apmokamas. Ir darbo sąlygos sudarytos idealios, kad nekeltų nemalonių pojūčių nei ekspertui ir jo pagalbininkams, nei mirusiųjų pasiimti atvykstantiems artimiesiems. O kaip yra Utenoje?

- Neišduosiu jokios paslapties – teismo medicinos eksperto darbas yra vienas menkiausiai apmokamų. Jei gaunu pensijos vos daugiau nei 800 litų, galima nesunkiai nuspėti, koks „didelis“ buvo mano atlyginimas. Beje, pensija būtų dar mažesnė, jei ne papildomas darbas skaitant paskaitas Utenos medicinos mokyklos bei kolegijos studentams... Na, o darbo sąlygos tokios, kokios buvo prieš 20 metų, kai paskutinį kartą jose, tuometinio Utenos ligoninės direktoriaus Leipaus pastangomis, buvo atliktas patalpų remontas. Nuo to laiko daugiau jokių remontų nebuvo. Nėra pinigų. Taigi pilnai suprantu nepasitenkinimą, kurį išsako atvykstantieji pasiimti mirusiųjų kūnų, bet, deja, nieko padaryti negaliu. Ką kalbėti apie patalpų remontą, jei net šaldytuvo kūnams laikyti neturime. Kai jis sugedo, savo pinigais remontavau, bet tiek neturėjau, kad iki galo sutvarkytų. Taip viskas ir pasiliko.

- Norite pasakyti, kad net ir šiuo metu, karštomis vasaros dienomis, mirusieji, kol bus atlikta ekspertizė, laikomi ne šaldytuve?

- Aš radau išeitį: kiek tą dieną mirusiųjų į skyrių atveža, visų ekspertizes ir atlieku. Nesvarbu, kad kartais tenka darbą pradėti 6 valandą ryto, o baigti – po vidurnakčio. Nepūdysi gi kūnų, mirusįjį taip pat reikia gerbti…

- Ar per tiek daug metų nepasitaikė, kai kas nors iš nužudytojo ar jo žudiko artimųjų prašė pateikti kitokias išvadas, nei užfiksavo teismo medicinos ekspertas?

- Labai reti tokie atvejai. „Prašytojus” visuomet informuoju, kad esu įspėtas už teisingų išvadų pateikimą, todėl nei „per daug” galiu pastebėti, nei „per mažai“. Pamenu, prieš daug metų atėjo į kabinetą moterėlė ir paprašė, kad už šimtą litų parašyčiau išvadą, neva ant jos veido matosi kraujosruvos. Kai atsisakiau tą padaryti, ji labai nustebo ir prisipažino norėjusi tokiu būdu atsikratyti „pijoku“ vyru. Mat turėdama tokią pažymą ji kreiptųsi į policiją dėl sumušimo - greičiau pavyktų išsiskirti...

- Vis dėlto ar įmanoma priprasti prie tokių psichologiškai toli gražu ne kiekvienam medikui įveikiamų darbinių užduočių – kasdien atlikinėti medicininos ekspertizes? Ar yra skirtumas, kai tiriamas miręs vaikas ar jaunas žmogus, o kai – senolis?

- Dirbu savo darbą ir tiek. Be abejo, kai miršta ar žūsta maži vaikai, ekspertą ta netektis irgi labai slegia... O ekspertizes tenka atlikinėti net ir negimusiems kūdikiams, pavyzdžiui, jei per avariją žuvo (ar konflikto metu buvo nužudyta) nėščia moteris. Viską, ką randi kūne, reikia aprašyti, įvertinti, išaiškinti. Taip pat nustatyti ir gimti nespėjusio vaikelio mirties priežastį.

- Populiarėja mirusiųjų kremavimas. Ar tai reiškia, kad nusikaltimo atveju kūną kremuojant įmanoma nuslėpti visus galus?

- Jei žmogaus mirtis – smurtinė, ir jau po laidotuvių kyla kokių nors neaiškumų, gali būti atlikta palaikų ekshumacija, ekspertizė pakartota. Lygiai taip pat galima ekshumuoti ir iš naujo tirti pelenų turinį, kuris liko po kremavimo. Taip taip, net ir iš pelenų įmanoma kai ką itin svarbaus nustatyti, patikslinti mirties priežastį! Negalvokite, kad viskas sudega iki galo.

- Ar tiesa, kad atliekant mirusiųjų ekspertizes reikia būti labai atsargiems, nes galima užsikrėsti sunkiomis ligomis (jei mirusysis buvo tokio užkrato nešiotojas). Teko girdėti, kad kartu dirbanti jūsų žmona Danguolė kaip tik tokiu būdu ir užsikrėtė pavojinga liga?

- Iš tikrųjų, mūsų darbe budrumo negalima pamiršti, reikia saugotis kiekvieną akimirką. Laborante dirbanti žmona atliekant vieno daugybe ligų sirgusio ir pasimirusio vyro skrodimą netyčia įsidūrė į pirštą ir nuo numirėlio kraujo užsikrėtė hepatito B virusu... Man tokių dalykų, laimė, pavyko išvengti, bet sveikata jau irgi ne geležinė – persirgau infarktu, turėjau mikroinsultą, kamuoja diabetas... Ir profesijos specifika, ir metai daro savo (kitų metų balandį Stasiui Fedaravičiui sueis 70 metų – aut.).

- Su žmona kartu ir darbo vietoje, ir namuose. O darbo pokalbių namuose nepratęsinėjate?

- Niekada. Namie – jokių kalbų apie darbą. Nebent tik paklausiame iš vakaro, rytoj eisim į darbą nuo šeštos ar nuo aštuntos...

- Pabaigai gal kokį linksmesnį nutikimą papasakotumėte. Juk per tiek metų tragikomiškų istorijų turbūt pasitaikė ne viena.

- Vienu metu pasimirė du panašaus amžiaus diedukai. Sutapimas, tačiau artimieji velioniams beveik vienodus rūbus atnešė... Atvažiavo vieno dieduko žmona kūno pasiimti ir apsikabinus ėmė raudoti. Tuo metu atvyko ir kito dieduko pati. Ji prie pirmosios priėjo ir sako: „Ką tu čia darai? Čia mano vyras!“ Pirmoji nė kiek nesutriko – sako, va, pažiūrėk, čia apgamas, maniškis šitoj vietoj tokį turėjo. O antroji – “Taigi koks čia apgamas, čia mano vyro tatuiruotė”! Bet viskas baigėsi gerai, moterėlės išsiskyrė gražiuoju...

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

labai

labai portretas
5domiai perskaičiau nuo primos iki paskutinės eilutės, tikrai matosi, kad šitas medikas nesugadintas.

aukštaitė

aukštaitė portretas
Gražus interviu su tikru žmogumi, kuris taip ilgai tokį darbą dirbdamas neprarado atjautos kito nelaimei. Geros sveikatos vis dar darbingam senoliui ir jo antrajai puselei.
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių