„Dovana“ jubiliejaus proga – krūties vėžys

Nerimas pasitvirtino

Prieš šešerius metus vasario 15-ąją klaipėdietė J.Samsonienė atšventė gražų jubiliejų. Po kelių dienų ji pajuto keistą maudimą bei tempimą kairiojoje krūtyje. Pamanė, kad gal persišaldė per šventę, atlapa bėgiodama iš vidaus į lauką.

Po kurio laiko atsinaujinęs maudimas Jovitai sukėlė nerimą, tad ji nusprendė pasitikrinti pagal nemokamą prevencinę programą dėl krūties vėžio.

Patikra patvirtino, kad nerimas nebuvo atsitiktinis – moteriai diagnozavo antros stadijos piktybinį krūties vėžį.

Daugelis susirgusiųjų sunkia liga atranda Dievą. Jovita, atvirkščiai, nuo jo nusigręžė. Nors ir iki tol savęs nelaikė pamaldžia katalike. Bažnyčioje apsilankydavo, kaip ir dauguma lietuvių, per šventes.

"Gal esu stipri? Maniau, kad ir pati susitvarkysiu. O gal ir supykau, kad siuntė tokį išbandymą?" – svarstė moteris.

Bijojo, kad nepabus

Gegužės pabaigoje J.Samsonienę operavo. Pašnekovė neslepia, jog labai bijojo operacijos. Manė, kad po jos nebepabus. Tačiau laikėsi tvirtos nuostatos, kad gydytojai išpjaus tai, ko nebereikia, ir viskas bus gerai.

"Taip ir buvo. Po operacijos atsibudau su šypsena. Viskas yra mūsų galvose. Aš irgi pradėjau galvoti, kad dabar jau esu sveika", – prisimindama kelerių metų senumo įvykius šypsosi moteris.

Jovita džiaugėsi, kad po operacijos sustiprėjo sanatorijoje, kur gavo daug naudingų patarimų. Ligoninėje niekas neaiškino, kad po tokios operacijos, kai pašalinami limfmazgiai, dėl sutrikdytos limfos tekėjimo gali kilti sunkumų.

Sanatorijoje taip pat pamokė, kaip reikia mankštinti ranką. Operuotąją pusę moteris jaučia iki šiol.

Keisti atradimai

"Ką gydytojai liepė, tą dariau", – apie chemoterapijos kursą ir spindulinį gydymą atsiliepė moteris.

Jovita neslepia, kad liūdniausia buvo atsisveikinti su tuomet ilgais, pečius siekusiais plaukais. Po chemoterapijos, kaip gydytojai ir buvo įspėję, jie pradėjo slinkti kuokštais. Prieš tai moteris dar spėjo įsiamžinti fotosesijoje su senąja šukuosena.

Kartą, neapsikentusi slenkančių plaukų, Jovita nuėjo pas kaimynystėje gyvenančią giminaitę ir paprašė, kad nuskustų ją plikai. Plikei paslėpti nusipirko peruką. Jį saugoja iki šiol.

"Patikėkite, kiek daug žmonių su perukais matau gatvėje. Anksčiau to nepastebėdavau", – stebisi pašnekovė.

Dabar J.Samsonienė su šypsena prisimena, kaip pirmosiomis dienomis baiminosi su peruku pasirodyti gatvėje. Jaudinosi, ar nenuneš vėjas, ar nenukris.

Kiek anksčiau moteris bandė sau prisitaikyti skareles, siūlomas onkologiniams ligoniams. Tačiau nustebino gana aukšta kaina, o ir tinkamų spalvų nerado. Tad, pamanė, kad pati būdama siuvėja tikrai sugebės tokią pasisiūti.

"Kiek plaukai galvai suteikia šilumos, – linksmai prisimena pašnekovė. – Visą gyvenimą vaikščiojau be kepurės, nes, neduok Dieve, šukuosena susispaus. Kai vaikščiojau be plaukų, vėjas kiaurai košdavo net per šiltą moherio kepurę. Bet vos pradėjus dygti pirmiesiems pūkeliams, iškart buvo šilčiau."

Vėl kvepia dešra

Pasak Jovitos, pirmąją savaitę po chemoterapijos galima išmesti iš gyvenimo. Tačiau moteris džiaugiasi, kad, palyginti su likimo draugais, gana nesunkiai ją išgyveno.

"Tik iš pradžių pykino. Grįžęs iš ligoninės jautiesi "toks...", norisi daugiau pagulėti, pailsėti. Susileidusi chemiją, pakeliui namo, užsukdavau į prekybos centrą išsirinkti to, ko man tuomet norėjosi. Kartais tai būdavo silkė su burokėliais ar vaisiai", – pasakojo pašnekovė.

Sužinojusi diagnozę, Jovita pakeitė mitybą: atsisakė cukraus, baltos duonos, kiaulienos. Iki tol prekybos centre ji negalėdavo ramiai praeiti pro rūkytą dešrą, bet, kai susirgo, į jos pusę net žiūrėti nenorėjo. Moteris juokiasi, kad dabar rūkyta dešra jai vėl pradeda kvepėti.

Jovita ir dabar save palepina džiovintomis datulėmis ir figomis, kurios esą naudingos onkologiniams ligoniams.