Iš čiaupo bėgantis rudas vanduo – ar pavojus sveikatai?

Didelis geležies kiekis geriamajam vandeniui suteikia rausvai rudą atspalvį. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) specialistų duomenimis, pastaraisiais metais apie 930 (51 proc.) šalies vandentiekių geriamajame vandenyje geležies kiekiai (trumpesnį ar ilgesnį laikotarpį, ar visus metus) viršijo normą.

Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas (toliau – NMVRVI) atliko rizikos vertinimą dėl geležies, gaunamos su geriamuoju vandeniu, poveikio žmonių sveikatai.

Suprantama, kad vartotojai skundžiasi tokio vandens kokybe, tačiau, kaip teigia instituto specialistai, geležis nėra priskiriama tiems geriamojo vandens rodikliams, kurių neatitikimas kelia tiesioginę grėsmę vartotojų sveikatai.

Lietuvos gyventojams viešai tiekiamas tik požeminis vanduo. Didesnės geležies koncentracijos tiekiamame vartotojams vandenyje sąlygoja nemažai problemų: tirpiems dvivalentės geležies junginiams sąveikaujant su oro deguonimi gaminasi mažai tirpus rusvos spalvos trivalentės geležies hidroksidas.

Vanduo tampa rusvas ir drumstas, blogėja jo skonis. Šios drumzlės patenka ir į įvairią buitinę techniką, santechnikos įrenginius. Geležingam aeruotam vandeniui tekant vamzdynais, juose pradeda kauptis gelžbakterės, mobilizuojančios trivalentės geležies hidroksidą. Kaupiantis šiems dariniams, mažėja vamzdynų skersmuo, jų pralaidumas. Bakterijų veiklos produktai gali suteikti vandeniui nemalonų kvapą.

Daugiau geležingų nuosėdų iš čiaupo pasirodo tada, kai vandens tiekimo sistemoje kinta vandens slėgis.

Lietuvoje geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai". Ši higienos norma Lietuvoje įgyvendina 1998 m. lapkričio 3 d. Tarybos direktyvą 98/83/EB dėl žmonėms vartoti skirto vandens kokybės.

Higienos normoje nustatyta specifikuota geležies rodiklio vertė – 200 µg/l.

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) Geriamojo vandens kokybės vadove nurodoma, kad rekomenduojama geležies koncentracija geriamajame vandenyje nenustatyta. Pažymima, kad tais atvejais, kai geležies koncentracija didesnė nei 0,3 mg/l (300 µg/l) dėl pakitusio skonio ir spalvos blogėja vandens juslinės savybės.

Geležies koncentracija 2 mg/l (2000 µg/l) geriamajame vandenyje nekelia grėsmės vartotojų sveikatai, bet blogina vandens priimtinumą vartotojui.

Geležies metabolizmas žmogaus organizme

Geležis daugiausiai absorbuojama dvylikapirštėje žarnoje ir viršutinėje tuščiosios žarnos dalyje.

Suaugusių žmonių organizmas iš maisto absorbuoja vidutiniškai apie 6,5 proc. (svyruoja nuo 3 iki 10 proc.) geležies, moterų organizmas – keturis kartus daugiau. Į kraują patekusi geležis jungiasi su transferinu ir yra nugabenama į blužnį, kaulų čiulpus ir kepenis, kurie yra pagrindinės geležies saugyklos. Per dieną netenkamas geležies kiekis (didžioji dalis netenkama su žuvusiomis ląstelėmis) yra apie 1 mg.

Geležies kiekis vandenyje

Geležis – bene svarbiausias cheminis komponentas, lemiantis Lietuvos gėlo požeminio vandens, kurį vartoja mūsų krašto gyventojai, kokybę.

Požeminiame vandenyje geležis daugiausiai būna dvivalentės geležies jonų Fe2+ arba hidratuotų jonų nuo Fe (OH)+ iki Fe (OH)3- formos. Geležies koncentraciją požeminiame vandenyje lemia vandeningųjų sluoksnių mitybos sąlygos, organinių medžiagų kiekis, gelžbakterės.

NMVRVI, atlikdamas rizikos vertinimą, analizavo įvairius duomenis apie geležies kiekį šalies geriamajame vandenyje: Lietuvos geologijos tarnybos duomenis apie geležį vandenviečių požeminiame gėlame vandenyje, VMVT – apie geležies kiekį vartojimo vietose (iš čiaupo) bei NMVRVI laboratorijose atliktų valstybinės geriamojo vandens kontrolės metu atrinktų geriamojo vandens mėginių tyrimų duomenis.

Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis, 17 proc. gėlo požeminio vandens vandenviečių geležies kiekis yra iki 0,2 mg/l. Likusioje dalyje (83 proc.) – viršija 0,2 mg/l vertę, iš jų net 9 proc. atvejų geležies kiekis viršija 3 mg/l. Didžiausios geležies koncentracijos būdingos pietryčių Lietuvos kvartero požeminio vandens baseinui (Utenos, Ignalinos, Vilniaus, Trakų, Varėnos, Švenčionių r. sav.) bei pajūrio regionui (Klaipėdos, Plungės r. sav.).

NMVRVI laboratorijose atliktų valstybinės geriamojo vandens kontrolės metu atrinktų geriamojo vandens mėginių tyrimų rezultatai rodo, kad 62 proc. visų tirtų vandens mėginių nustatytas geležies kiekis viršijo specifikuotą rodiklio vertę – 0,2 mg/l, o 15,7 proc. mėginių nustatytas geležies kiekis buvo didesnis negu 3 mg/l.

VMVT duomenimis, 51 proc. vandentiekių geriamajame vandenyje geležies kiekiai (trumpesnį ar ilgesnį laikotarpį, ar visus metus) viršijo nustatytą specifikuotą vertę.

Per 537 tūkst. Lietuvos gyventojų vartoja geriamąjį vandenį su padidintu geležies kiekiu.

Geležies poveikis sveikatai

Poveikis sveikatai dėl per didelio geležies kiekio gali pasireikšti tik esant ūmiam geležies poveikiui kai labai didelis kiekis suvartojamas per trumpą laiką (su maistu ar geriamuoju vandeniu to pasiekti neįmanoma) arba sergant paveldima liga – hemochromatoze.

Ūmaus geležies apsinuodijimo požymiai pasireiškia pykinimu, vėmimu, mieguistumu arba koma. Vėliau – apie 24 val. trunkantis asimptominis periodas, po kurio seka virškinamojo trakto perforacija, koma, traukuliai, kardiovaskulinis kolapsas, kepenų ir inkstų nepakankamumas. Mažesnė nei 10-20 mg/kg kūno masės geležies dozė neturėtų sukelti ūmaus sisteminio apsinuodijimo.

Nepageidaujami virškinamojo trakto sutrikimai (pykinimas, epigastriumo diskomfortas, vidurių užkietėjimas) buvo pastebėti po trumpalaikio 50-70 mg geležies kiekio suvartojimo su maisto papildais, ypač jei jie buvo vartojami nevalgius.

Hemochromatozė yra lėtinė liga, lemianti padidėjusią geležies absorbciją virškinamajame trakte ir dėl to atsirandantį geležies perteklių širdyje, kepenyse, kasoje, sėklidėse, odoje ir sąnariuose. Tai yra paveldimas genetinis sutrikimas.

Hemochromatozės pirmieji simptomai dažniausiai būna nespecifiniai ir juos lengva supainioti su kitų ligų simptomais: sąnarių skausmas, nuovargis, silpnumas. Vėliau liga pasireiškia diabetu, libido praradimu, impotencija, širdies veiklos sutrikimais. Dažniausiai ligos simptomai pasireiškia 50-60 metų amžiaus ir vyresniems žmonėms. Paveldima hemochromatozė yra dažniausias genetinis sutrikimas, tačiau manoma, kad Lietuvoje - jis nepaplitęs.

Dėl nepakankamo domėjimosi ar informacijos stokos, diagnozė nustatoma pavėluotai, kai liga jau būna vėlesnės stadijos. Ligos dažnis – maždaug 1 iš 200–300 žmonių. Paveldima hemochromatoze sergantis žmogus turi vengti maisto produktų, sudėtyje turinčių lengvai pasisavinamos geležies, pvz., raudonos mėsos, raudono vyno.

Geležies šaltiniai

Geležis – būtinas žmonių mitybos elementas, tačiau vanduo nelaikomas svarbiu jo šaltiniu žmogaus organizmui.
Daugiausiai geležies gaunama su maistu. Pagrindiniai su maistu gaunamos geležies šaltiniai yra kepenys, mėsa, žuvis, kiaušinio trynys, ankštiniai augalai, avižos, riešutai bei tamsiai žalios daržovės. Daug geležies yra austrėse, krevetėse.
Geriau pasisavinama mėsoje esanti geležis – iki 30 proc. Augaluose esanti geležis yra ne hemo pavidalo ir jos pasisavinama mažiau – iki 10 proc.

Minimalus geležies poreikis priklauso nuo amžiaus, lyties, fiziologinio aktyvumo, geležies biologinio prieinamumo ir svyruoja nuo 10 iki 50 mg/dieną.

Kaip pašalinti geležį?

Geležis iš požeminio vandens šalinama tirpią dvivalentę geležį paverčiant (oksiduojant) netirpiais trivalentės geležies junginiais, kurie po to filtruojami, t. y. jeigu vandenyje geležis yra oksiduota forma (trivalentė), ji gali būti pašalinama mechaniniais metodais.

Geležis oksiduojama oro deguonimi arba kitais stipresniais oksidatoriais: kalio permanganatu, ozonu, aktyvaus chloro turinčiais junginiais, mangano dioksidu, taip pat naudojant geležį ir manganą oksiduojančias bakterijas.
Kaip pataria instituto specilaistai, geležies kiekį geriamajame vandenyje galima sumažinti ir buitinėmis sąlygomis, neturint specialios įrangos, pvz., palikus vandenį ilgesniam laikui atvirame inde, geležis nusės indo dugne; geležies nuosėdos iškristų ir vandenį virinant.

Kokia geležies koncentracija nekelia pavojaus sveikatai?

Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto atliktame rizikos vertinime dėl geležies, gaunamos su geriamuoju vandeniu, poveikio žmonių sveikatai, atsižvelgta į geležies toksikokinetiką ir toskikodinamiką, geležies įsisavinimą iš įvairių šaltinių, išnagrinėtas ūmus ir lėtinis geležies poveikis.

Atlikus rizikos vertinimą nustatyta, kad geležies koncentracija geriamajame vandenyje, kuri nekelia pavojaus sveikatai yra per 2 mg/l.

Skonio ir išvaizdos pokyčiai paprastai atsiranda esant mažesniam geležies kiekiui vandenyje (0,2 – 0,3 mg/l).

Geležies koncentracijai geriamajame vandenyje viršijus 2 mg/l, dėl blogų juslinių savybių vanduo tampa nepriimtinas vartoti.



NAUJAUSI KOMENTARAI

logotipas

logotipas portretas
gal galite kas pasakyti,kokių reikia svarių įrodymų,kad vandens bokšte būtų pastatyti valymo įrenginiai? Geležies kiekis-2mg/litre.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių