Atsargiai – erkės! Kaip saugotis erkių įsisiurbimo?

O XX a. pradžioje erkės įtrauktos ir į bakterinių ligų platintojų sąrašą. Taip LRT KLASIKOS laidoje „Radijo paskaitos“ sako Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro medicinos entomologė dr. Milda Žygutienė.

Kas yra erkės

Erkės – antrasis pasaulyje žmonių užkrečiamųjų ligų platintojas po uodų. Kiekviena erkių rūšis paplitusi tam tikruose biotopuose ir tai nulemia erkių bei jų platinamų ligų geografinį pasiskirstymą. Erkės yra krauju mintantys nariuotakojai, parazituojantys kiekvieną stuburinių klasę beveik kiekviename pasaulio regione. Jų savybės (ilgas maitinimosi periodas, neskausmingas įsisiurbimas, nepastebimas šliaužiojimas po kūną, kiekvienoje stadijoje maitinimasis tik vieną kartą, platus maitintojų ratas) padidina ligų platinimo potencialą.

Po Antrojo pasaulinio karo buvo aprašyta daug virusų, pirmuonių ir bakterijų sukeliančių žmonių ir gyvulių ligas, kurias platina erkės. 1980 m. nustatyta , kad Laimo ligą sukelia Borrelia burgdorferi. Šiuo metu Laimo liga – viena plačiausiai paplitusių Europoje ir JAV transmisinių ligų. Vėliau suaktyvėjus tyrimams, visame pasaulyje aprašyta įvairios erkių platinamos riketsiazės, erlichiazės. Erkės gali būti ne tik sukėlėjų platintojomis, bet ir erkių platinamų bakterijų rezervuaru.

Yra daug erkių rūšių: jos gali būti ir maisto kenkėjos, niežus taip pat sukelia erkė. Tačiau iksodinės erkės – pagrindiniai žmonių užkrečiamųjų ligų platintojai. Suaugusios erkės ir nimfos turi 4, o lervos – 3 poras kojų. Prieš pradėdamos siurbti aukos kraują, jos odą praduria burnos organais, įsitvirtina odoje ir kraują siurbia dantytu straubliuku.

Erkėms būdingas trijų vystymosi stadijų ciklas (lerva, nimfa, suaugėlis), kiekvienoje stadijoje būtinas vienkartinis maitinimasis (tam kraujasiurbys ieško šeimininko, prisitvirtina ir maitinasi keletą dienų). Prisisotinęs parazitas palieka maitintoją, nukrinta ant dirvos paviršiaus ir tinkamoje vietoje virškina kraują bei neriasi į kitą vystymosi stadiją arba šaltuoju metų laiku įpuola į diapauzę (miegą), kurios metu sumažėja medžiagų apykaita, sustoja vystymasis. Patinai maitinasi trumpai ir negausiai arba visai nesimaitina. Poravimasis paprastai vyksta ant maitintojo. Patelė, suvirškinusi kraują, sudeda kiaušinius į palankią jiems aplinką ir žūsta.

Iksodinės erkės >90 proc. savo gyvenimo praleidžia išorinėje aplinkoje be maitintojo. Jų aktyvumui būdingas sezoniškumas – maitintojo pradeda ieškoti, esant tinkamoms aplinkos sąlygoms. Gyvenimo ciklas gali užtrukti 2–3 metus, bet gali trumpėti arba ilgėti, priklausomai nuo aplinkos sąlygų, t. y. temperatūros, santykinės drėgmės, fotoperiodo.

Tinkamos erkei sąlygos

Drėgmė ir temperatūra yra svarbiausi veiksniai, lemiantys erkių aktyvumą ir išgyvenimą. Jų egzistencijai būtina gausiai augalais apaugusi su suirstančios augmenijos danga teritorija, kai drėgmė sausiausiu sezono periodu siekia ne mažiau 80 proc. Esant sausrai ar šalčiui, erkės pasitraukia po paklote tam, kad apsisaugotų nuo išdžiūvimo ar sušalimo. Geografinį Ixodes ricinus, arba europinė miško erkė, kuri yra pagrindinė erkinio encefalito ir Laimo ligos platintoja Europoje ir Lietuvoje, išplitimą į šiaurę apriboja temperatūra, o į pietus – drėgmė. Dėl priklausomybės temperatūrai ir drėgmei skirtingose geografinėse teritorijose stebima jų aktyvumo sezono įvairovė.

Klimatas tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai veikia erkes, erkių buveines, šeimininkus ir gyvūnus – infekcijų šaltinius. Klimatas keičiasi ir šie pokyčiai gali būti susiję su žmonių užkrečiamomis, erkių platinamomis ligomis.

Ixodes ricinus erkių aktyvusis periodas Lietuvoje trunka nuo kovo iki lapkričio, o kartais ir gruodžio mėnesio pradžios ir tai yra klimato šiltėjimo padarinys. Aktyvumo trukmę nulemia sezono klimatinės sąlygos. Pavasarinio erkių aktyvumo metu didžiausias jų skaičius registruojamas balandžio ir gegužės viduryje.

Erkėms tinkamiausia aplinka – lapuočių ir mišrūs miškai, kuriuose yra pakankamai drėgmės ir gera miško paklotė. Pušynuose taip pat randamos šios erkės, bet čia jų gausa mažesnė. Alkana erkė paprastai tyko ant augalų (nepakildama nuo žemės aukščiau 1–1,5 metro) ir laukia tinkamos aukos. Aktyvioje pozoje erkė iškelia į viršų pirmą porą kojų, kurių letenėlėse yra jutimo receptoriai, reaguojantys į šilumą. Dėl šio ir kitų sugebėjimų erkė gali judėti link aukos.

Kaip erkė maitinasi

Erkės įsisiurbimas neskausmingas, nes jos seilėse yra skausmą malšinančių medžiagų, todėl žmogus ar gyvūnas jo beveik nepajunta, o tai užtikrina erkės maitinimąsi. Mikroorganizmai (riketsijos, virusai), su krauju patekę į erkės organizmą, perduodami transovariniu (patelė perduoda ligų sukėlėjus savo palikuonims) ir transfaziniu (sukėlėjai išsilaiko erkei besineriant iš vienos vystymosi stadijos į kitą) keliu. Tai reiškia, kad erkė, užsikrėtusi bet kurioje vystymosi stadijoje, sukėlėją nešioja visą likusį gyvenimą.

Prieš pradėdama siurbti kraują, erkė suvilgo žaizdelę savo seilėmis. Seilėse, kaip jau minėta, yra skausmą malšinančių, kraujo krešėjimą stabdančių bei cementinį kamštį formuojančių medžiagų. Dėka tokių savybių erkė netrukdoma gali maitintis jai reikiamą laiką: žmogus įsisiurbimo nejaučia, atsitiktiniu judesiu erkės nepašalins, nes ji stipriai įsitvirtinusi odoje. Be to, jei žmogui įsisiurbė lerva ar nimfa, jas sunkiau aptikti dėl mažo dydžio.

Žmonės erkių platinamomis ligomis suserga įkandus infekuotai erkei. Erkiniu encefalitu galima užsikrėsti ir maistui vartojant nepasterizuotą ožkų ar karvių pieną. Lietuvoje beveik kasmet registruojami erkinio encefalito atvejai, išplitę per pieną. Patarimas būtų vartoti tik pasterizuotą pieną (virusas žūsta 70 °C temperatūroje – per 5 minutes).

Lietuvoje erkių platinamomis ligomis kasmet serga 2–3 tūkst. žmonių. 2016 m. užregistruota 633 susirgimai erkiniu encefalitu ir 2 915 – Laimo liga (2006 m. – 462 ir 2029).