Arbatos rinka: metalo drožles pakeitė arbatos dulkės

Jau 5000 metų žmonės geria arbatą. Žalią, juodą, baltą, raudoną. Šiai dienai yra žinoma per 3 tūkstančius arbatos rūšių. Pradėta vartoti Kinijoje arbata, tapusi viena pirmųjų tarptautinės prekybos prekių, galiausiai užkariavo visą pasaulį.

Gramas arbatos brangesnis už auksą

Arbatos falsifikavimo istorija turi tokias pat senas tradicijas, kaip ir pats arbatos vartojimas. Žinomi istoriniai faktai, kuomet jau ankstyvaisiais viduramžiais buvo žiauriai baudžiami prekeiviai „gardinę" tikras arbatžoles riešutmedžio lapais. Tačiau, kaip pamatysite vėlesniais laikais, galvų kapojimas sukčiams nepadėjo. Dėl brangumo ir aibės falsifikavimo būdų arbata ir šiandien yra patraukli, o tiksliau viena patraukliausių prekių, padirbinėjimui.

Pasvarstykite patys, kas geriau – padirbinėti aukso dirbinius, kur klastotę gali nustatyti bet koks „kioskinio„ lombardo darbuotojas ar arbatas, kurių gramas brangesnis nei auksas, o tikrų ekspertų tėra vienetai. Tiesa, kad užsidirbti nebūtina padirbinėti išskirtines rūšis, milijonai dolerių sukraunami kaip tik gaminant „liaudiškas“ šio gėrimo rūšis. Arbatos rinkoje mes susiduriame su visomis falsifikavimo rūšimis: kiekybine, asortimentine, kokybine, informacine.

Arbata – su metalo drožlėmis

Be abejo mes jau nesusidursime su XIX a . Anglijoje paplitusiu arbatžolių masės didinimo būdu, kuomet buvo dedamos metalo drožlės, tačiau pašalinių „atsitiktinai„ pakliuvusių priemaišų galime aptikti ir šiandien. Ko gero vyresni skaitytojai prisimins tarybinių laikų anekdotą apie „šeimyninę“ azerbaidžanietišką II-os rūšies arbatą, kuri tokia vadinosi dėl to, kad prieš ją užplikant visa šeima turėtų atsisėsti ir išsirinkti iš jos visą, kas nėra arbata.

Šiandien lyg ir netenka aptikti arbatžolių su pusės degtuko ilgio šiukšlėmis, tačiau neskubėkite džiaugtis. Azerbaidžano TSR arbatos augintojai matyt tiesiog nežinojo, kad prastą arbatą su visomis priemaišomis galima smulkinti ir dėti į popierinius pakelius. Akys nemato – širdies neskauda , taip būtų galima pasakyti, ko gero, apie daugelį pigių popieriniuose pakeliuose esančių arbatų rūšių kur galime aptikti ne tik smulkintą prastos kokybės žaliavą bet ir arbatos dulkes. Nedidelis dulkių kiekis yra ne tik leidžiamas, bet ir pagerina skonį, tačiau, jei produktas sudarytas beveik iš dulkių ( beje dulkėmis irgi prekiaujama ir 1 kilogramas arbatžolių dulkių kainuoja apie 1 JAV dolerį) tai apie kokybę neverta ir kalbėti.

Apie arbatos mišinius ir lapelių skaičių

Iš legalių ir labai paplitusių tarp gamintojų būdų sumažinti sąnaudas pats populiariausias yra arbatžolių mišinių ( angl. blend ) gamyba. Buvo pastebėta, kad kartais pigesnių arbatos rūšių deriniai papildo vienas kitą ir galutinis kokteilis tampa nauju kokybišku produktu. Taip vienas populiariausiu mišinių „ English breakfast" ( indiškų ir Ceilono arbatos rūšių mišinys) turi savo griežtą standartą ir yra puikus arbatos gamintojų darbo rezultatas. Tačiau ką jus gaunate mišinyje, supakuotame kur nors tolimoje Lenkijos provincijoje – didelis klausimas.

Nepamirškime, kad arbatžolės gali būti gaminamos ir iš 1-4 po pumpurų esančių lapelių ir iš 7-8 , o tai vis tik didelis skirtumas. Beje, iki 1985 m. galiojo kokybės reikalavimas draudžiantis naudoti storuosius, žemiau nei 4-asis esančius, lapelius, tačiau dėl augančio poreikio iš pradžių granuliuotos, o vėliau ir įprastos arbatos gamybai tokie buvo pradėti naudoti. Šioje vietoje verta paminėti apie vienos tikrų tikriausios klastotės egzistavimą. Stambialapių arbatžolių populiarėjimas atvėrė kelią visiškai atvirai pardavinėti tiesiog didelius arbatos lapus tikintis, kad pirkėjas labai nesiaiškins, kur, tarkime, tradicinė nedideliais kiekiais gaminama Da Hong Pao ( kitaip Oolong ) stambialapė arbata arba tiesiog nežinomos rūšies arbatžolės nesmulkintais lapais. Vis tik jei perkate vidutinės kainų kategorijos arbatžoles, vis tik nesitikėkite stebuklo ir rinkitės įprasto smulkumo arbatžoles.

Tikra arbata – tik iš Kinijos

Be abejo kartais vis tik verta prisiminti, kad nei Lenkijoje, nei Vokietijoje nei Anglijoje nei daugelyje šalių iš kur pas mus atkeliauja fasuota arbata, ji nėra auginama. Jei tikrai norite gerti arbatą garantuotai žinant jos kilmę, prisiminkite – tikroji kiniška arbata gali būti tik Kinijoje fasuota arbata. Nepaisant to, kad kinai pasaulyje žinomi kaip įgudę klastočių meistrai arbatos, kuri pristatoma būtent kaip kiniška arbata, kokybė yra prižiūrima panašiai kaip prancūziškų vynų ar kokybiško alyvuogių aliejaus.

Jei ant arbatos įpakavimo matote užrašą „Kinijos arbatos ir vietos produktų eksporto-importo korporacija„ ( „China National Tea and Native Produce import and Export Corporation „) tai garantuotos kokybės įrodymas. Beje, ant nacionaliniu lygiu aprobuotos arbatos pakelio niekuomet nepamatysit užrašo „Made in China“, vietoj to išdidžiai parašoma „Produce The People's Republic of China„. Indiškoji arbata nėra taip prižiūrima, tačiau ir čia yra savi „kokybės ženklai“, pvz. emblema su pavaizduota avino galva, reiškianti, kad „arbata stipri kaip avino kakta„. Šio ženklo naudojimas yra reglamentuotas. Taip pat verta atkreipti dėmesį į kilmės pavadinimą renkantis Ceilono arbatą . Užrašas „Packed in Shri-Lanka“ ( supakuotas Šri-Lankoje ) nurodo, kad greičiausiai turite reikalą su tikrąją ceilono arbata, o štai „Made in Shri- Lanka„ (pagaminta Šri-Lankoje) nėra joks neginčijamas galutinio produkto kilmės įrodymas.

Gal daugeliui arbatos kilmė ir nėra svarbi, tačiau vis tik apmaudu mokėti brangiau už arbatą, kurios vertė yra didesnė būtent dėl kilmės, o gauti pigesnį pakaitalą. Kaip matote, rašydamas apie arbatą, aš iki šiol nepaliečiau maisto chemijos ir kitų modernių „pagerinimų„ temos. Nustebsite, tačiau chemikai sugebėję sukurti beveik visus populiarus skonius ar kvapus iki šiol negali sukurti arbatos skonio. Tačiau, jei matote „braškinę“, „avietinę" ar dar kokią aromatizuotą arbatą, tai joje sintetinių priedų be abejo bus. Taip pat arbatžolės kartais yra dažomos.

Šaltos arbatos verčia sunerimti

Tikrasis pavojus vartojant nekokybišką arbatą, kaip ir kitus džiovintus produktus yra dėl prastų saugojimo sąlygų atsirandantis aflatoksinai. Arbatos saugojimo laikas yra net 3 metai, todėl per tą laiką grybeliai išskiriantys toksiną turi pakankamai laiko apsigyventi arbatoje. Be abejo, užplikius arbatą grybai žūsta, tačiau jų pagamintas aflatoksinas yra ganėtinai patvarus. (aflatoksinų klydimosi temperatūra 268-269 laipsnių C) . Taigi, renkantis arbatą vis tik nesirinkite tą, kurios galiojimo laikas eina prie pabaigos, o ir patys nelaikykite arbatžolių pernelyg ilgai.

Ir pagaliau, yra gaminys savo pavadinime turintis žodį „arbata„, kuris mano giliausiu įsitikinimu vartojamas jame nepelnytai. Tai vadinamosios šaltosios arbatos. Štai čia atrandame visą kas verčia sunerimti. O ir nauda tokios „arbatos“ menka. Per 240-ąjį Amerikos Chemikų draugijos (angl. American Chemical Society) susirinkimą pristatytame habilituoto daktaro Shiming Li pranešime buvo teigiama, kad tam, kad žmogus gautų tiek pat naudingų medžiagų, kiek yra tikrame arbatos puodelyje, jam reikėtų išgerti apie 20 vadinamosios „šaltos arbatos" buteliukų. O Čikagos Universiteto programoje dirbantys gydytojai urologai teigia, kad dėl padidinto oksalatų kiekio šaltoji arbata gali skatinti akmenligės atsiradimą.

Tyrimas prekybos centre – kokia arbata prekiaujama?

„Apsiginklavęs" žiniomis ir fotoaparatu nutariau aplankyti vieną prekybos centrą ir pažvelgti į arbatos lentynas pirkėjo akimis. Labiausiai krito į akis, kad absoliuti dauguma gamintojų siūlo Ceilono (Šri-Lankos) arbatą . Tai natūralu, nes ji, esant vienodai kokybei yra pigesnė nei indiška ar kiniška . Tiesa, indišką ir net vietnamietišką arbatą irgi aptikau, o nuorodą į kinišką arbatą radau tik viename mišinyje ir tai lietuviškame aprašyme apie Kinija jau nebeužsimenama.

Taip pat buvo gaminių, kurių kilmės identifikuoti nepavyko. Pvz. ant „Gurmans" prekės ženklu pažymėtos arbatos pakuotės gamintoju nurodyta Vokietijos kompanija.

Gaila, kad nepavyko aptikti informacijos apie arbatos kilmę. Vis tik pakuotė ir pats pavadinimas pretenduoja į geresnės kokybės produktų kategoriją. Taip pat nesužavėjo, kažkada per visą „plačiają tėvynę„ skambėjusios arbatos „Bodrost“ ( rus. „Žvalumas") arbatos pakuotė. Rusiškai nurodyta, kad tai Ceilono arbata.

Lietuviškame aprašyme kilmės šalis Rusija, na o priklijuotoje sudėties etiketėje parašyta sąžiningai, kad tai arbatų mišinys.

Be abejo, puiku, kad su lietuvišku aprašymu viskas tvarkinga, tačiau matomiausia informacija, kuri pateikta rusų kalba ir geriausiai matoma, yra galimai klaidinga. Jau esu straipsnyje apie kavą kalbėjęs, kad siekiant apsisaugoti nuo klastočių, gamintojai stengiasi visą reikiamą informaciją spausdinti ant skardinės taros, todėl man buvo keista aptikti tikrai gražias „Imperial" prekės ženklu pažymėtas arbatos skardines, kuriose pagaminimo data nebuvo atspausdinta ant dėžutės, o nurodyta tik ant priklijuoto lipduko ir čia buvo vieninteliai tokie gamintojai.

Šalia stovėjusios kitų gamintojų analogiškos prekės buvo pažymėtos spausdinant informaciją ant metalo.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių