Ar pomėgis smaližiauti – diabeto provokacija?

Sergamumas cukriniu diabetu per pastaruosius 50 metų Lietuvoje padidėjo 25 kartus ir dabar ši liga diagnozuota 5 proc. šalies gyventojų. Kaip išvengti šios epidemijos, klausiame Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Endokrinologijos klinikos vadovės profesorės Rasos Verkauskienės.

– Sergančiųjų cukriniu diabetu gyvybę neretai gelbsti tik insulinas, bet yra nemažai žmonių, kurie jo labai vengia. Kaip gydote tokius ligonius?

– Prievartos taikyti negalime, todėl įtikinėjame, aiškiname, kad toks gydymas yra būtinas. Štai turime pacientę, kurios kasoje išsivystė auglys ir ji insulino skiria per daug. Padarinys – gliukozės kraujyje stoka. Moteris jos nešiojasi kišenėje, nuolat valgo cukrų, bet kategoriškai atsisako vienintelio šiuo atveju galimo gydymo būdo – operacijos. Sušaukėme endokrinologų, chirurgų konsiliumą, jis priėjo prie tos pačios išvados, bet moteris parašu patvirtino, kad operuotis nesutinka. Prievartos nepritaikysi.

– Galbūt tokiu atveju reikia pasitelkti psichologus?

– Taip, visus, sergančiuosius lėtinėmis ligomis, turi gydyti psichologai, nes bet koks susirgimas veikia žmogaus psichiką. Mes savo klinikoje pagaliau turime šį specialistą, nors jis dirba dar nedideliu krūviu. Pas mus dirba ir diabeto mokytojai, bet galutinį sprendimą priima pats ligonis. Ne vienas jų paskirtus vaistus neretai vartoja savo nuožiūra, o ne taip, kaip nurodo gydytojai. Būna, kad ir visai nevartoja – vaistininkams grąžinama maišai brangių vaistų. Gerai bent tiek, kad neišmeta į šiukšlių dėžę.

– Kodėl sergantieji cukriniu diabetu taip priešinasi insulinui?

– Iš dalies gal dėl to, kad insulino injekcijos yra skausmingos. Iš kitos pusės, kad ir kaip būtų gaila, neretai insulinas skiriamas pavėluotai, kai jau vystosi sunkios komplikacijos. Girdime sakant: pradėjo vartoti insuliną ir žmogus labai greitai išėjo anapilin. Nepagalvoja, kad taip atsitiko nuo pavėluoto, uždelsto gydymo ir insulinas tampa tarsi gyvenimo pabaigos rodikliu.

– Juk būna sėkmės istorijų, kai pasveikstama be insulino?

– Ir ačiū Dievui, kad taip būna. Turime pacientų, kuriems cukrinis diabetas išsivystė dėl labai didelio kūno svorio. Vienas chirurginiu būdu susimažino skrandį, kitas ėmė laikytis griežtos dietos – be vaistų išnyko ir diabetas, ir hipertenzija. Žinoma, taip atsitiko, kai diabetas buvo kontroliuojamas, pačioje ligos pradžioje.

– Pas jus, į trečiojo lygio ligoninę, patenka patys sunkiausi ligoniai?

– Taip, mūsų kontingentas tikrai sunkus. Šeimos gydytojai tokių laimingų istorijų galėtų papasakoti daugiau, nes ligos vystymosi pradžioje ją pristabdyti ar net grąžinti sveikatą yra įmanoma.

Diabeto problema labai aktuali, bet Lietuvoje visuomenės švietimui, pirminei ligų profilaktikai skiriama per mažai dėmesio. Svarbu, kad diabetas neprogresuotų ir šį procesą sustabdyti, išsivysčius – laiku skirti kuo adekvatesnį gydymą, siekiant išvengti komplikacijų. Cukrinis diabetas yra brangi liga, pas mus jai skiriama mažiau lėšų nei kaimyninėse Latvijoje ir Estijoje. Lėšų reikia ne tik vaistams, bet ir ligos priežiūrai, savikontrolei.

– Ar gydytojai, žinantys problemas, negalėtų inicijuoti teigiamų pokyčių?

– Jau veikia darbo grupė, kurianti Nacionalinę diabeto programą. Tai turėtų būti plati tarpžinybinė programa, nes vien iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų šio vežimo nepavešime.

Cukrinis diabetas – visos visuomenės problema, ir ne tik ekonominė, nekalbant apie sergančiųjų gyvenimo kokybę. Tikimės, kad, nors ir sunkiai kuriama, Nacionalinė diabeto programa išvys dienos šviesą, susiburs daug žinybų: Socialinės apsaugos ir darbo, Ūkio, Švietimo ir mokslo ministerijos. Juk tai – ne vien sveikatos apsaugos problema. Jos mastas labai didelis, sergamumas turi tendenciją didėti, nepaisant sąmoningumo, savišvietos.

– Kodėl taip plinta ši liga?

– Cukrinio diabeto rizikos veiksniai tokie patys, kaip ir daugelio lėtinių neinfekcinių ligų. Tai nesveikas gyvenimo būdas, antsvoris, hipertenzija, žalingi įpročiai.

– O mityba, tiksliau, cukraus vartojimas? Ar tiesa, kad tie, kurie mėgsta saldumynus, gali susirgti cukriniu diabetu?

– Pomėgis smaližiauti nėra požymis, kad būtų sutrikusi angliavandenių apykaita. Nėra įrodyta, kad cukraus valgymas tiesiogiai sukeltų diabetą, bet saldumynai yra labai kaloringi ir didina kūno svorį. Diabeto požymiai yra dažnas šlapinimasis, troškulys, svorio kritimas. Jei tai būdinga, būtina skubėti pas šeimos gydytoją, kad nustatytų cukraus kiekį kraujyje.

– Galbūt tai galima išsitirti patiems nusipirkus testerį?

– To daryti neverta. Siekiame, kad šeimos gydytojai atliktų gliukozės tolerancijos mėginius, nustatytų glikemijos rodiklius. Būna, kad cukrinis diabetas pasireiškia ir be rizikos veiksnių. Ši liga gali būti paveldima genetiškai.

– Susirgus ir gydantis insulinu už jį tenka primokėti, nors anksčiau to nebuvo?

– Priemokos šiam vaistui tebeliko ir tai nėra gerai. Pagal San Vincento deklaraciją, kurios mes laikomės, insulinas sergantiesiems turi būti skiriamas nemokamai.