Vietoj tramdomųjų priemonių – akiniai

Pasak V.Žalimienės, maniakinės būsenos ištiktam žmogui būdingas pagreitėjęs mąstymas, judesiai, padidėjęs fizinis aktyvumas, neadekvatus elgesys, sutrikęs miegas, žmogus jaučiasi itin kūrybingas, turintis ypač daug idėjų ir planų, kai kurie jų gali girdėti balsus.

Manijos apimti žmonės neretai prisigalvoja įvairių veiklų, atidaro įmones, negalėdami adekvačiai vertinti situacijos, pridaro finansinių nuostolių, iššvaisto pinigus, kam nors nepavykus ar susierzinę, jie gali į darbą paleisti kumščius, vairuodami nesilaiko kelių eismo taisyklių, juos lengvai gali sunervinti kitas vairuotojas ar lėtai per gatvę einantis pėsčiasis.

Manija gali būti lydima pykčio, dirglumo, agresijos, nukreiptos prieš kitus žmones, tad kartais jie tampa pavojingi aplinkiniams.

Manijos apimti pacientai būna puikios, pakilios nuotaikos, tad savo noru atsisakyti jos visai netrokšta. Dauguma jų į gydymo įstaigą patenka artimųjų, bendradarbių prašymu, kai kurie atvežami ir prievarta.

Tramdomieji marškiniai – muziejuje

V.Žalimienė atkreipia dėmesį, kad psichinėmis ligomis sergančių pacientų gydymas eina humaniškumo link: siekiama, kad būtų kuo mažiau suvaržymų, nepatogumų pacientui.

Pacientą stengiamasi įkalbėti, kad jis pats norėtų gydytis. Jei vis dėlto prireikia fizinio suvaržymo priemonių, stengiamasi, kad jos būtų naudojamos kuo trumpiau.

Gydytoja psichiatrė kartais iš aplinkinių žmonių sulaukia klausimų apie tramdomuosius marškinius.

"Dirbu šiek tiek daugiau nei 30 metų ir per tą laiką beveik nesu jų mačiusi, net studijų metais. Tik kartą juos mačiau Švėkšnos psichiatrijos ligoninėje, kur parodė pakabintus už stiklo, kaip muziejaus eksponatą", – pasakojo ji.

V.Žalimienė mano, kad neatsiejama tramdomųjų marškinių ir psichinių ligonių tramdymo asociacija kilo iš populiaraus rusiško filmo apie Šuriko nuotykius.

Stengiasi sutramdyti žodžiu

Kaip tramdomi bei nuraminami įsiaudrinę, dažnai ir agresyviai nusiteikę pacientai?

"Mes prie jų pratę, kartais net intuityviai pajaučiame, kaip su kokiu pacientu bendrauti. Iš pradžių bandome kalbėtis, jei nepadeda – užrakiname vienvietėse palatose, kur įrengtos stebėjimo kameros. Jei pacientas labai blaškosi, pakalbėti su juo įeina sanitaras, slaugytoja, gydytojas – kartais ir visi kartu, priklausomai nuo paciento.

Kartais kalbamės vieni, bet saugumo sumetimais mus stebi kas nors iš šono. Bandome įkalbėti pacientą susileisti vaistų, tikrai nepuolame jo visi kartu kaip įniršusio žvėries.

Blogiausiais atvejais tenka suvaržyti ir suleisti vaistų. Tam turime plačius, nežalojančius diržus – taip pririšti jie stebimi per vaizdo kameras ir palatos langelį. Vienų jų nepaliekame. Kartais pacientui taip ramiai pagulėti prireikia vos kelių minučių, tada diržus atlaisviname", – pasakojo Ūmios psichiatrijos skyriaus vedėja.