Terapinė pasaka – vaiko žingsnis į realybę

Pasaka – nuo seno neatsiejamas įrankis tinkamai vaiko raidai ir pasaulėvokai formuoti. Šiandien vis daugiau ne tik ugdymo specialistų, bet ir tėvų susidomi terapinių pasakų nauda.

Pataria specialistė – psichologė Viktorija Grigorjeva:

Išmokti gali kiekvienas

Pasaka – puikus įrankis parodyti vaikui bendravimo ir elgesio modelius. Padėti išgryninti, kurie jų yra neigiami, o kurie – teigiami. Vaiko nuo pasaulio izoliuoti negalima, o pasitelkiant pasaką galima parodyti, kokie gali būti pavojingi bendravimo modeliai, kas apskritai yra blogis.

Terapinė pasaka nuo paprastos skiriasi tuo, kad joje yra išryškinama konkreti realaus gyvenimo problema ir pateikiami jos sprendimo būdai. Šitokios pasakos pabaiga visada turi būti gera.

Tačiau bet kuri pasaka ir vaikams skirta literatūra gali tapti terapiniu įrankiu, jeigu perskaitytas tekstas bus aptariamas su vaiku. Toks aptarimas būtent ir atlieka terapinį vaidmenį. Tam yra skirta daug metodų ir technikų, išmokti to gali kiekvienas, nebūtina būti psichologu.

Negalima gąsdinti ir manipuliuoti

Vienas variantas – pasirinkti aptarti jau esamą, kitas – ją pratęsti arba kurti savo pasaką. Nuo ko reikėtų pradėti?

Visų pirma reikėtų paimti esamą pasaką ir išsigryninti, kokia yra pagrindinė problema ir tai, kaip ją sprendžia pagrindinis personažas. Akcentuoti sau, kokios yra pagrindinio personažo elgesio pasekmės. Svarbu išryškinti, kokie jo charakterio bruožai padeda spręsti problemą, o kurie trukdo.

Taip į esamos pasakos „stuburą“ galima atsiremti pradedant kurti savo istoriją. Reikėtų paimti problemą iš realaus gyvenimo, pasižymėti, kokiu būdu siekiama ją išspręsti. Tuomet apmąstyti, kokių charakterio bruožų reikia pagrindiniam veikėjui, kad jis su šia problema susidorotų. Priklausomai nuo to, kokia pagalba reikalinga, atsiranda padedantys personažai bei tie, kurie trukdo. Ir tuomet prasideda nuotykis.

Labai svarbu, kad pasaka negąsdintų vaiko. Negalima pasitelkti pasakos personažo tam, jog vėliau juo galėtume manipuliuoti realybėje. Pasaka kaip tik turi padėti ką nors sužinoti, pasimokyti.

Juo labiau negalima sekti tokios pasakos, nuo kurios ir pačiam suaugusiajam darosi kraupu. Ne visos liaudies pasakos yra adaptuotos vaikui. Jeigu jau apsiimama ją skaityti, atžalai būtina viską tinkamai paaiškinti.

Nusiraminimui – meditacinės pasakos

Prie terapinių pasakų dar yra priskiriama meditacinė pasaka. Tai tokia pasaka, kurioje nėra kontakto tarp žmonių. Tai yra kokio nors vieno personažo kelionę į gražią šalį, ją kuriant svarbu akcentuoti penkis jutimo organus – pajusti tos aplinkos kvapą, akcentuoti, ką matome, išgirsti daug skirtingų garsų, paragauti ko nors, paliesti ką nors. Tokia pasaka skirta padėti vaikui ar suaugusiajam nusiraminti.

Tinkamiausias laikas meditacinei pasakai – prieš miegą. Savo ruožtu terapinė pasaką geriau sekti dienos metu, kada vaikas yra budresnis.

Apskritai tėveliams vertėtų įsidėmėti, kad mažas, pusantrų metų vaikas ilgiausiai prie vienos veiklos kokybiškai išlaikyti dėmesį gali 15 min., todėl ilgiau vaiko nereikėtų kankinti. Reikia sustoti, jei vaikas „iškrenta“, jam darosi nuobodu.

Tarp kita ko

Pasakų terapija kaip psichologijos ir psichoterapijos mokslo atšaka susiformavo 20 amžiuje, ją kaip instrumentą naudodavo garsusis analitinės psichologijos mokyklos įkūrėjas, psichiatras Karlas Gustavas Jungas. 



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių