Stresas – gydytojų kasdienybė

Susiduria kas trečias

Šis fenomenas yra gana paplitęs ir su tuo susiduria net trečdalis gydytojų, todėl tyrėjams tai kelia didžiulį nerimą. Aktualia problema domimasi jau daugiau nei 30 metų. Per šį laikotarpį įvairiose šalyse buvo atlikta per 20 išsamių studijų.

Šiam reiškiniui pastaraisiais metais teikiama vis daugiau dėmesio. Problema siejama su medikų profesijos ypatumais, kurie pastarąjį dešimtmetį pasikeitė iš esmės. Pastebima, kad neigiami šio reiškinio padariniai progresuoja, mat padidėjo medikų darbo krūviai, dėl technologijų pasikeitimo gydytojai yra nuasmeninami, stokoja autonomiškumo priimant sprendimus, o dėl organizacinių suvaržymų praranda profesinį pasitenkinimą.

Nurodoma, kad ties pervargimo riba atsidūrusio gydytojo simptomai pasireiškia noro dirbti praradimu, entuziazmo bet kokiai veiklai ryškiu sumažėjimu. Jei su nuovargiu tinkamai nekovojama, palaipsniui smelkiasi negatyvus supratimas, kad gydytojo darbas yra mažareikšmis ar net bereikšmis, ir įsivyrauja desperacijos motyvai.

Pabrėžiama, kad vis daugiau laiko gydytojai praleidžia neefektyviai dėl įvairiausių administracinių reikalavimų. Nuolat modernėjanti medicina keičia gydytojų ir pacientų santykius.

Vyrai yra atsparesni

Išsamūs tyrimai įgalino naujai pažvelgti į nūdienos mediciną ir pagaliau nustatyti, kad gydytojų perdegimas tėra tik simptomas.

Paaiškėjo, kad esama giluminių sisteminių priežasčių, kurių dauguma glūdi sveikatos priežiūros paslaugų teikimo organizavime. Dar daugiau – organizacinio pobūdžio neadekvatumas ir gremėzdiškumas dominuoja, o individualios kiekvieno gydytojo perdegimo priežastys tėra antraeilės svarbos. Kai kurie ekspertai sveikatos priežiūros sistemos netobulumus įvardija kaip toksiškus medicininei profesijai. Šias įžvalgas analitikai pavadino fundamentaliomis.

Taitas D.Shanafeltas pastebi, kad yra tam tikras problemų raizginys, kuriame susipina organizaciniai ir gydytojų gyvenimo gerovės klausimai. Jo nuomone, gydytojų darbo kokybė ir jų finansinis gyvybingumas yra neatsiejami, todėl vienodai svarbūs. Christina Maslach su grupe tyrėjų nustatė, kad dėl nagrinėjamų priežasčių dalis gydytojų ketina mesti arba meta savo darbą, pasitaiko ir savižudybių. Akcentuojama, kad gydytojai vyrai yra atsparesni nuolat patiriamam stresui negu gydytojos moterys.

JAV ekspertams nerimą kėlė dar anksčiau numatyta ir iš dalies realizuota sveikatos priežiūros sistemos restruktūrizacija, kuri turėjo apimti daugelį aspektų, įskaitant ir sumažėjusią finansinę kompensaciją.

Jie perspėjo, kad tokie žingsniai dar labiau sumažintų gydytojų autonomiškumą ir padidintų administracinius iššūkius, o medikų lūkesčiai yra diametraliai priešingi. Toks nerimas viešoje erdvėje buvo išsakytas kiek anksčiau. Restruktūriniai pokyčiai jau įvyko, tačiau nauji ar atnaujinti tyrimai dėl medikų profesinio perdegimo vis dar nepradėti.

Recepto dar nėra

Ne paslaptis, kad gydytojai kasdien susiduria ir su nestandartiniais pacientais, kurie dėl savo ambicingumo, perdėto reiklumo ir demonstruojamo nepasitikėjimo ir nepasitenkinimo gydytojams sukelia papildomų stresų.

Dike Drummond juos vadina ne pacientais, o klientais, kurių elgsenos gydytojai nelabai gali pakeisti. Autorius pastebi, kad dėl nežinomų priežasčių tokių klientų daugėja.

Manyčiau, kad pacientus vadinti klientais yra užgaulu. Lotyniška termino prigimtis rodo, kad tai yra kenčiantysis, ir būtent taip mes jį akceptuojame, tad joks kitas terminas nėra priimtinas. Gydytojas visa tai privalo priimti kaip realybę ir ligonį vertinti kaip visumą su jo pozityvais ir negatyvais jau vien dėl to, kad tai ligonis. Ligos paveiktas žmogus negali jaustis gerai, tad jis kreipiasi į gydytoją pagalbos, o ne tam, kad pakeltų gydytojo nuotaiką, ūpą ir jam prailgintų gyvenimą. Pagaliau medicinos misija kartu yra ir prievolė padėti tiems, kurie pateko į keblią, o neretai į nepavydėtiną padėtį.

Kol kas ekspertai dar neparengė universalaus recepto, kaip efektyviai kovoti su gydytojų ekstremaliu pervargimu. Gydytojams siūloma pagal savo pomėgius ir įpročius maksimaliai relaksuotis tarp darbo dienų ir taip vėl įkrauti savo energinius išteklius, atkurti jų balansą.

Bene svarbiausia – darbo reglamentavimo reorganizacija, o tai  reiškia, kad būtina optimizuoti darbo krūvį ir galbūt revizuoti darbo trukmę. Manoma, kad tai būtų kontroliuojama intervencija į problemą ir pačios problemos sprendimas.