Savarankiškumo trūkumas – vaikystės pasekmė

Vaikystėje įgytas savarankiškumas turi didelę reikšmę asmenybės brandai ir tolimesniam vaiko formavimuisi. Dažnai mažyliai, už kuriuos viską atlikdavo tėvai, suaugę patiria psichologinių problemų.

Reikia nuoširdaus bendravimo

Kaip teigė meno terapeutė ir psichologė Jurgita Valiulienė, mūsų gyvenimo sėkmę, pasiekimus, įsitvirtinimą, saugumą, savarankiškumą, santykius su artimaisiais, kolegomis, socialine aplinka, emocines būsenas, psichologinį stabilumą, taip pat ir fizinės sveikatos lygį lemia kraitis, kurį gauname dar vaikystėje.

„Tėvai daugiau laiko turėtų skirti vaikui, išgirsti, ką jis sako, ką jaučia. Neretai suaugusieji atžalą leidžia į daugybę būrelių, užsiėmimų, perka brangius žaislus, tarsi norėdami pabėgti nuo tikro pabuvimo su vaiku. O jiems labai reikia tėvų meilės, dėmesio, nuoširdaus žvilgsnio. Tik tada mažieji augs sveiki ir mokės šypsotis širdimi“, – įsitikinusi J.Valiulienė.

Anot jos, mokslininkų atliktų tyrimų duomenys patvirtina, kad daugelis asmeninių savybių yra įskiepijamos ir įsišaknija jau pirmaisiais gyvenimo mėnesiais.

„Mažyliai, už kuriuos nuolat viską atlikti skuba gimdytojai, užaugę virsta „eglutėmis“, vėliau stovi rankas išskėtę ir laukia, kol mama aprengs, užsegios, užriš batus ar pamaitins. Tiesa, po kelerių metų tokie vaikai būna baudžiami ir barami pamirštant, kad svarbiu vystymosi laikotarpiu tėvai viską atlikdavo už savo vaiką. Neretai suaugusieji dar prideda ir bauginimą: susitepsi, nukrisi, užsigausi“, – kalbėjo psichologė.

Neugdo savarankiškumo

J.Valiulienė prisiminė vieną pavyzdį, kaip šešių mėnesių Sofija jau nuo ketvirto mėnesio pati mokėsi įsidėti čiulptuką į burnytę teisingąja puse.

„Kartais jos darbas trukdavo net ilgiau nei pusę valandos. Nei Sofijos mama, nei močiutė nesikišo į mažosios užsiėmimą. Kodėl? Nes labai svarbu vaikui jau nuo kūdikystės leisti pačiam siekti savo tikslų, kad užaugtų savarankišku žmogumi“, – kalbėjo psichologė.

Jos įsitikinimu, tai, koks vaikui bus sukurtas santykis su jį supančiu pasauliu, turės įtakos visą likusį gyvenimą.

„Dažnai pastebiu, jog tėveliai su savo vaikais elgiasi kaip su asmeniu, kuris nieko nesugeba ir nesupranta. Mama ar tėvelis pritrūksta kantrybės leisti savo mažajam stebuklui pačiam išmokti paimti ir teisingai įsidėti čiulptuką, pieno buteliuką, užlipti ant pirmojo laiptuko ar piešti medį bei saulę taip, kaip jam norisi“, – teigė pašnekovė.

Pasak jos, mažylis, kuriam padedama visko išmokti, nurodoma, kaip ir ką būtina daryti ar piešti, praranda savarankiškumo įgūdžius. Psichologė perspėjo, kad toks vaikas dažnai ir suaugęs lauks aplinkinių pagalbos, nurodymo, kurią specialybę pasirinkti, kokį vyrą ar žmoną įsižiūrėti, ar taps tinginiu, kuriam tiesiog sudėtinga būti atsakingam už savo gyvenimą.

Sukelia psichologines problemas

J.Valiulienė išskiria tris vaikų auklėjimo tipus, kurie turi įtakos žmogaus savarankiškumo trūkumo formavimuisi. Anot jos, tai – išlepinti, maištaujantys ir užguiti vaikai.