Psichoterapeutas: šiais laikais paauglystė trunka iki 27-erių

Pastaruoju metu paauglystė prasideda anksčiau ir trunka ilgiau – net iki 27-erių, LRT OPUS laidai „Dienos pulsas“ sako gydytojas psichiatras psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis. Anot jo, nepaisant šios tendencijos, iš jaunų žmonių vis tiek reikalaujama, kad jie gyventų suaugusiųjų gyvenimus, nerodant daug emocijų, nes jos – silpnumo ženklas.

– Esate minėjęs, kad klausimai, kaip, ką ir kodėl daryti šiame pasaulyje, amžini. Ar būtų galima sakyti, kad tai fundamentalūs klausimai?

– Manau, taip. Kai žmogus į šiuo klausimus nesugeba atsakyti, atsiranda bėdų. Tos bėdos kyla net tada, kai žmogus būna su pačiu savimi. Be to, atsiranda bėdų santykiuose su kitais, sveikatos sutrikimų, pradedant nuo paprasčiausio galvos skausmo ir miego sutrikimų, kurie ir rodo, kad kažkas negerai, baigiant sunkiais susirgimais, kaip infarktas ar insultas.

Šie susirgimai vadinami psichosomatiniais. Jų atsiradimui ir vystymuisi labai didelę įtaką daro būtent psichologiniai ir socialiniai gyvenimo aspektai. Žmogus yra biopsichosocialinė vienovė. Atskirti šių trijų žmogaus egzistencijos lygių praktiškai neįmanoma. Mes egzistuojame kiekvieną sekundę visuose šiuose lygiuose ir jie vienas kitą veikia.

Paaiškėjo, kad, pavyzdžiui, darbo praradimas turi didelę įtaką žmogaus sveikatai, nors tai nuo jo visiškai nepriklauso. Galbūt kažkas atsitiko darbovietėje, galbūt ji bankrutavo krizės metu, galbūt ji restruktūrizuojama ar reformuojama, kaip gana dažnai vyksta dabar bet kurioje įstaigoje. Gyvename pokyčių laikmečiu, bet visi, kaip ir bet kokia kita sistema, labiausiai norime stabilumo, pastovumo.

– Kodėl taip yra?

– Tai – vadinamasis homeostazės dėsnis. Kiekviena sistema siekia išlaikyti savo struktūrą. Kai reikia keistis, iš tikrųjų kyla krizė. Be to, krizės hieroglifas kinų kalboje reiškia du dalykus – bėdą, nelaimę ir galimybę. Jeigu krizę suvoktume kaip galimybę, gal būtų truputį lengviau, bet yra ne visai taip. Mūsų tauta gana netoli nuo žemės. Ariant žemę jokių netikėtumų nutikti neturėtų. Atvirkščiai, turėtum būti labai gerai prisitaikęs prie metų ritmo, žemės reikalavimų. Negali išsigalvoti, negali sodinti Lietuvoje palmių (bent jau kol kas). Turi akėti, arti, sėti tada, taip ir tą, ką galima išauginti.

Ši filosofija ir, sakyčiau, kaimietiška mūsų kasdienybės psichologija veda prie to, kad pastovumas mums yra vertybė, o dabartinis gyvenimas atvirkščiai – susijęs su nepastovumu, kaita, dinamika. Tai prieštaravimas paties žmogaus viduje – kaip man išgyventi šiame taip besikeičiančiame pasaulyje?

Skirtingos kartos labai skirtingai su tuo tvarkosi. Mano karta, kuriai dabar 60 ir daugiau metų, šiame pasaulyje jaučiasi vienaip, o ta karta, kuriai tik apie 20 metų, jaučiai gana gerai. Jie jau gimė šiame pasaulyje ir su jo tempu, struktūra ir pokyčiais gana greitai susigyvena, susitvarko. Problemos gali iškilti visai kitokios, nes mūsų karta labai daug ir intensyviai investavo į santykius, šeimą, artumą, stabilumą.

Jaunoji karta atvirkščiai yra labiau linkusi bandyti, ji išsiskyrimo ar praradimo nelaiko nesėkme. Jie galvoja, kad tai tiesiog normalus gyvenimo etapas, kuris atėjo ir gal praeis. Kaip bežiūrėtume, tai kainuoja psichologinius pinigus. Tai, kiek turime tų pinigų, priklauso nuo to, kokioje šeimoje išaugome, kokie mūsų santykiai buvo nuo pat gimimo, o gal ir prieš. Tai – informacijos, kurios mes, deja, nežinome, vandenynas.