Psichologė: vartokite pozityvią informaciją

Klausykitės ir žiūrėkite tokias laidas, kurios kelia geras emocijas, būkite pozityvios informacijos vartotojai, LRT RADIJUJE ragina psichologė Aistė Diržytė. Jos įsitikinimu, nėra tikslinga sakyti, kad gyvename baimę kurstančioje visuomenėje, nes visada turime galimybę pasirinkti teigiamą informaciją. „Labai dažnai mums atrodo, kad gyvenimo televizoriaus pultelis yra kažkieno kito rankose. [...] Iš tikrųjų nuo mūsų pačių priklauso, kokios informacijos vartotojai esame“, – tvirtina A. Diržytė.

– Žiniasklaidos priemonės daug kalba apie ligas. Apskritai daug dėmesio skiriame įvairioms grėsmėms: Zikos virusas, gripo epidemija Lietuvos savivaldybėse, tuberkuliozės protrūkis Skuode, Vėžio diena. Tikrai daug kalbama apie tas ligas ir jų keliamas grėsmes. Jau nekalbu apie portalo antraštes – dažni simptomai slėpė rimtą ligą. Kaip tai mus veikia?

– Turbūt būtų galima kalbėti apie du požiūrius į tai, kaip informuoti visuomenę apie pavojingų ligų plitimą. Pirmasis požiūris – reikėtų suteikti informaciją nenaudojant tam tikrų būdvardžių, apibūdinimų, pavyzdžiui, grėsminga, katastrofiška, pavojinga, mirtina, kelianti grėsmę. Tiesiog reikėtų pateikti faktus.

Kitas požiūris atsargesnis – tokių faktų reikėtų pateikti kuo mažiau, net nepateikiant jokių būdvardžių. [...] Įvertinus informacijos, kuri šiuo metu vyrauja žiniasklaidoje apie grėsmes, ligas, pavojus ir kitas nelaimes, kiekį, tikrai galima sakyti, kad gyvename baimę kurstančioje visuomenėje.

Tačiau kiekvienas žmogus turi skirtingą informacinio jautrumo lygį. Vienam žmogui galite pasakyti kažką apie grėsmę Europoje, Afrikoje ar Amerikoje ir ta informacija jo asmeniškai niekaip nepalies. Jis netaps nerimus, išsigandęs. Kitaip tariant, kai kurių žmonių informacija apie ligas, nelaimes, terorizmą niekaip nepaveikia, nepaskatina jų baimės.

– Ar tai priklauso nuo žmogaus psichikos jautrumo?

– Nebūtinai nuo psichikos jautrumo. Pirmas dalykas – paties žmogaus asmeninė patirtis. Jei žmogus yra susidūręs su ligomis artimiausioje aplinkoje arba pats sirgęs, kiekvieną informaciją apie ligą jis suvokia kaip dirgiklį. Tas dirgiklis, žinoma, paskatina emocijų – baimės, nerimo – mechanizmą.

Gali būti, kad žmogus nėra pats susidūręs arba nėra savo aplinkoje matęs tokių atvejų, tačiau išmoko bijoti. Moksliniai tyrimai rodo, kad gali išmokti bijoti, džiaugtis. Vaikai išmoksta bijoti žiūrėdami į savo bendraamžius ar net mamas. Turbūt žinome, kad įgimtos baimės yra tik dvi – triukšmo ir pusiausvyros praradimo. Visos kitos baimės išmoktos.

Išmokstame bijoti, kai matome, kaip kiti žmonės reaguoja: su panika, neigiamomis emocijomis, kad tai yra kažkas grėsmingo. Tuomet kiekvienas žmogus, kaip racionaliai mąstantis individas, gali daryti išvadą – jei kiti bijo, nerimauja, suvokia kaip grėsmę, turbūt yra kažkas grėsmingo, vadinasi, to turėčiau bijoti ir aš. Tokia mąstymo logika tikrai visiškai pagrįsta ir paaiškinama.

Klausimas – ką su visu tuo daryti? Kaip pateikti informaciją, kad būtume ir adekvatūs, ir konstruktyvūs, t. y. žmones informuotume apie tai, kas vyksta pasaulyje, bet neskatintume panikos? Netinkamai pateikta informacija tikrai gali skatinti nepagrįstą paniką visuomenėje. Panika apskritai labai užkrečiama. Kadaise, labai senais laikais, panikos sukėlimas gyvūnams buvo netgi viena iš medžioklės strategijų. [...] Panika visuomenei gali būti pavojinga. Ką daryti? Grįžtame prie pirmojo požiūrio – pateikiant informaciją, reikėtų ją atsieti nuo apibūdinimų, būdvardžių ir emocijų – įvyko toks faktas.