Patarimai tėvams, kaip būti paauglio draugu ir išlikti autoritetu

„Aš leidžiu tau daryti, ką nori, tu pats esi atsakingas už savo gyvenimą, aš visiškai tavimi pasitikiu, nėra jokių ribų ir susitarimų“ – tai jau kraštutinumas. Tėvai yra brandūs ir turėtų suteikti vaikui ne tik ryšį, bet ir ribas, kurios padėtų vaiką apsaugoti, nes jis dar nepažįsta pasaulio taip gerai, kaip suaugusieji. O jei draugystė yra ir geras ryšys, ir ribos, tai labai geras modelis“, – pabrėžia socialinių mokslų daktarė.

– Kuo sunkus vaikų ir paauglių gyvenimas? Vis dar yra tėvų, kurie mano, kad užtenka pamaitinti, aprengti ir patenkinti kultūros poreikius, o vaikas turi būti dėkingas, laimingas ir visada su šypsena. Tėvus erzina, kai vaikai turi savo požiūrį ir ginčijasi, neva jie dar nieko nepatyrė, dar nedirba, neuždirba, todėl turi patylėti.

– Labai dažnai susiduriu su tokiu tėvų požiūriu, jis labiau išryškėja, kai paauglys jau turi savo nuomonę ir požiūrį, kuris nebūtinai sutampa su tėvų. Šiuolaikinėje visuomenėje tikrai tėvai labai dažnai reikalauja iš vaiko paklusnumo. Bet iš tikrųjų pirmiausia reikia su vaiku užmegzti emocinį ryšį ir tik tada bus galima kalbėti apie kažkokią discipliną.

Klausimai paaugliui neturėtų būti apie tai, kaip sekėsi matematika, ar pagerinai savo vidurkį. Klausti reikia, ką tu mėgsti veikti, kokios muzikos klausaisi, apie ką kalbatės su draugais, kokia tavo nuotaika, t. y. domėtis vidiniu vaiko pasauliu.

Tai reiškia, kad tėvai visą laiką turėtų domėtis, kuo gyvena jų vaikas, o tai nėra vien mokykliniai pasiekimai, akademinis pažangumas. Mokykla – tik viena vaiko gyvenimo dalis. Labai dažnai pagrindinis paauglių skundas – aš įdomus tėvams tik tiek, kiek įdomūs mano mokslai. Bet iš tikrųjų yra daug labai kitų gyvenimo sričių: emocinė būsena, santykiai su draugais, laisvalaikis.

– Bet tai rodytų, kad vaikai turi poreikį su tėvais aptarti ir savo santykius su draugais, ir pomėgius?

– Taip, bet tėvai kartais tai nuvertina. Be abejo, kai vaikas artėja prie paauglystės, jis didžiąją dalį laiko skiria ne tėvams, o draugams – tai labai normalus raidos procesas, būtinas tam, kad susiformuotų brandi asmenybė. Paauglys turi atsiskirti nuo tėvų. Kai nuvertinamas bendravimas, paauglys atsitraukia, o tada ateina tėvai ir sako – vaikas užsidaro kambaryje, bendrauja tik su draugais, mes nežinome, kokie tie draugai, apie ką jis galvoja. Tėvai ima galvoti, kad jie nebėra paaugliui autoritetas, bet tai netiesa – tėvai visada bus svarbūs bet kurio amžiaus vaikui.

Kartais tėvams nėra visai lengva prieiti prie vaiko, megzti su juo ryšį ir pradėti domėtis, kuo vaikas gyvena, kaip jaučiasi. Kartais reikia išlaukti ir gaudyti momentus. Pavyzdžiui, važiuojant į mokyklą, iš mokyklos, kartais verta pasirinkti net ilgesnį kelią, nes neįprastoje aplinkoje paauglys staiga pradeda kalbėti, nes taip lengviau nei sėdint prie stalo būti kamantinėjamiems. Klausimai paaugliui neturėtų būti apie tai, kaip sekėsi matematika, ar pagerinai savo vidurkį. Klausti reikia, ką tu mėgsti veikti, kokios muzikos klausaisi, apie ką kalbatės su draugais, kokia tavo nuotaika, t. y. domėtis vidiniu vaiko pasauliu.

– Jūs knygoje rašote apie tam tikrus momentus, pavyzdžiui, kaip vaikas reaguoja, kai tėvai užduotį skiria įsakymo forma. Pateikiate pavyzdį „eik valgyti pietų“, nors galima pakviesti „eikim kartu valgyti“. Atsimenu iš vaikystės – valgant irgi vyksta auklėjimas: turi sėdėti tiesiai, nemaskatuoti kojomis, išmokti naudotis įrankiais, nečepsėti, nekalbėti. Ar tai gerai? Ar tas pamokas gali duoti kitaip?

– Be abejo, tokios įsakomosios direktyvos tikrai kelia vaikui įtampą. Kadangi vaikai labai skirtingi (vieni ramesni, kiti aktyvesni), jie labai skirtingai reaguoja. Taigi vieni į įsakmius paliepimus reaguoja klusniai, kiti klausys, bet jiems kaupiasi pyktis, kuris dažniausiai prasiveržia paauglystėje, treti, net ir būdami maži, į tokius tėvų paliepimus nereaguoja. Bet kuriuo atveju mes esame įpratę, kad tėvai tarsi viršesni už vaikus: jie liepia, ir vaikas turi klausytis.

Žinoma, tėvai atsakingi ne tik už ryšio su vaiku užmezgimą, bet ir už ribas, kurios labai svarbios, nes, kai nėra ribų, sukuriama nesaugi aplinka. Ribos moko vaiką save kontroliuoti. Taigi tėvai visada gali pasakyti kitaip: „mes galime kartu eiti valgyti“, „dabar pietų metas, mes visi kartu sėdame prie stalo“, „prie stalo ne kalbame apie nemalonius dalykus, o bendraujame“. Taigi tą laiką skiriame ne tik valgymui, bet ir ryšio mezgimui.

– Kaip vaikus veikia moralizavimas?

– Neigiamai. Kas yra moralizavimas? Tėvai mano, kad taip jie perteikia vaikams vertybes, moko, kas yra teisinga ir kas neteisinga. Tėvų manymu, tai turėtų veikti, vaikai turėtų nuo tokių pokalbių staiga tas vertybes kažkokiu būdu perimti. Bet iš tikrųjų vaikai stebi, kaip tėvai patys tas vertybes savo gyvenime pritaikė.

Jei atsisėsime su vaiku prie stalo ir sakysime „tai yra neteisinga, tu turi daryti taip ir taip, tai yra labai blogai“, tiesiog sukelsime įtampą, pyktį ir vaikas nieko iš to nepasimokys. Bet jei kalbėsime apie tai, kaip vaikas jautėsi tada, kai netinkamai pasielgei, apie ką galvojo, ką galėtų padaryti kitaip, bus daug efektyviau.

– Turbūt reikėtų akcentuoti, kad vaikai nori būti geri? Galbūt dažnai vaikai ir meluoja todėl, kad bijo tėvų?

– Vaikai tikrai nori būti geri, jie tikrai neturi ketinimo įskaudinti, nubausti tėvus, atkeršyti, kažkaip sugadinti jiems gyvenimą (juks kartais tėvai pasako „jau šitas vaikas tiek man nervų sugadino“). Be abejo, laikui bėgant gali kauptis ir pyktis, ir nepasitenkinimas, bet net ir pats priešiškiausias paauglys tikrai nori būti geras savo tėvams, tik gal jam ne viskas išeina, ne visą laiką pavyksta.

Kodėl vaikas meluoja? Gali būti daug įvairių priežasčių. Labai dažna priežastis – vaikas bijo bausmės. Taip pat melas būna labai glaudžiai susiję su kompensaciniu poreikiu pakelti savo savivertę. Kartais vaikas tiek nepasitiki savimi, kad jam reikia susikurti išgalvotą realybę tam, kad jis geriau, oriau jaustųsi.