- Mindaugas Nastaravičius, LRT Radijo laida „Kita tema“, LRT.lt
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Kartais žmogui atrodo, kad atleidęs jis tarsi pritars įvykusiam blogiui, tačiau iš tikrųjų yra priešingai, sako dominikonų vienuolis Bernardas Verbickas. „Būtent mėginimas iš visų jėgų atleisti ir yra neleidimas augti blogiui. Tačiau mums patogu susikoncentruoti į įvykusį blogį – taip mes atitraukiame dėmesį nuo savęs, nes tai beveik visada susiję su mūsų pačių patirtomis neteisybėmis, skausmais, kurie provokuoja, pavyzdžiui, keršto troškimą“, – mano jis.
Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos etikos mokytojo Vytauto Toleikio teigimu, jei žmogus atgailauja, jis turi teisę į atgailą, tada – ir į atleidimą. Tik, pabrėžia jis, yra labai svarbi sąlyga – pripažinti savo kaltę: „Tačiau visuomenė gal net per daug ištroškusi keršto – kai kas nors įvyksta, visada būtinai reikia ką nors nubausti. Jei niekas nubaustas, visuomenė labai nerimsta. Mano galva, toks švaistymasis įvairiausiomis bausmėmis ir kalėjimais ne visada pagrįstas.“
– Bernardai, kaip atleidimą aiškinate sau ir tikintiesiems?
B. Verbickas: Šis klausimas visada iš žmogaus reikalauja tiek psichologinės, tiek dvasinės brandos. Pirmiausia nereikia sutapatinti kito žmogaus su jo atliekamu veiksmu. Jei kitas žmogus man sukėlė kažkokių blogų jausmų, tai dar nereiškia, kad jis yra toks. Reikia gebėti atsitraukti nuo įvykusio skausmo, įvykusio fakto ir priimti kitą žmogų kaip klystantį. Kitas dalykas – reikia sugebėti atskirti kančią ir blogį. Kiti žmonės gali padaryti kažką, kas išprovokuoja skausmą, kančią, bet blogis visada yra asmeniškas. Jis kyla žmogaus sieloje, nori sukelti pyktį, keršto troškimą, liūdesį, nerimą, baimes. Todėl blogiui aš turiu priešintis. Kančią galiu priimti kaip skausmą, mėginti ją išgyventi, su ja susitaikyti, bet neleisti, kad ji pagimdytų dar ir blogį. Už tuos naujai dėl blogio gimusius dalykus jau esu atsakingas aš pats.
– Ką noras nusikaltusius žmones bausti, nenoras atleisti sako apie mūsų visuomenę, mūsų tarpusavio santykius?
B. Verbickas: Kartais žmogui atrodo, kad, jei atleis, jis tarsi pritars įvykusiam blogiui. Tačiau iš tikrųjų yra visiškai priešingai, nes būtent mėginimas iš visų jėgų atleisti ir yra kelio plisti blogiui užkirtimas, neleidimas jam augti. Tačiau mums patogu susikoncentruoti į įvykusį blogį, nes mes atitraukiame dėmesį nuo savęs ir tai beveik visada susiję su mūsų pačių patirtomis neteisybėmis, skausmais, kurie provokuoja, pavyzdžiui, keršto troškimą. Be to, ir pati žiniasklaida, bulvarinė spauda kartais eskaluoja kriminalinius įvykius, nelaimes. O visa tai lemia tam tikras psichologines pasekmes, tai yra formuoja visuomenei aukos pojūtį – aš esu auka, aš esu nesaugus, aplink mane pilna blogų žmonių, kitas žmogus man pavojingas. Galiausiai tai sukuria ir baimę, ir nesaugumo jausmą.
– Kaip manote, ar atgaila, padarius nusikaltimą, turėtų būti vieša?
V. Toleikis: Tai labai priklauso ir nuo kultūrinės tradicijos. Kai kuriose religinėse bendruomenėse gyvenimas pakankamai viešas. Savo laiku net krikščionybėje buvo viešos atgailos ir vieši nuodėmių išpažinimai. Tačiau visuomenė gal net per daug ištroškusi keršto – kai kas nors įvyksta, visada būtinai reikia ką nors nubausti. Jei niekas nubaustas, niekas neatleistas iš darbo, visuomenė labai nerimsta. Mano galva, toks švaistymasis įvairiausiomis bausmėmis ir kalėjimais ne visada pagrįstas.
Kodėl žmogus sodinamas į kalėjimą? Tam, kad suprastų savo kaltę ir būtų izoliuotas, nes jis gali būti visuomenei pavojingas. Į šiuos dalykus reikėtų žiūrėti plačiau. Kalėjimas ne visada ištaiso. Jis apsaugo visuomenę nuo tam tikrų žmonių, kurie nesugeba valdyti savo emocijų, neturi vertybių arba kurių vertybės tiesiog šėtoniškos. Taigi, mano galva, visuomenei trūksta platesnio, gilesnio požiūrio.
Kalbant apie atleidimą, yra dar vienas labai svarbus komponentas. Kai žmogus negyvas, jo atleidimo nebepaprašysi. Bet žuvusio žmogaus artimieji pasakė – tegul [Jonas Radzevičius] augina vaikus. Kas iš to, jei jis bus izoliuotas, aštuonerius metus sėdės kalėjime? Juk liks penki vaikai, liks žmona, ir vėl neaišku, kas bus. Kaip į tuos vaikus reaguos kiti? Galbūt rodys pirštais, sakys – tavo tėvas kalėjime sėdi... Taip galime dar kokius penkis nelaimingus gyvenimus sukurti. Bet mes esame krikščioniškas kraštas. Jei žmogus atgailauja, jis turi teisę į atgailą, tada – ir į atleidimą. Tik yra labai svarbi sąlyga – pripažinti savo kaltę.
– Kodėl taip dažnai reikalaujama, kad bausmė būtų būtent kalėjimas?
B. Verbickas: Normalu, kad, patyrus neteisybę, kyla pasipriešinimas, bet labai svarbu atskirti teisę nubausti nuo keršto troškimo. Viena vertus, mes turime teisę į teisingumą: žala turi būti kiek įmanoma atlyginta, bausmė paskirta protinga, racionali. Bet visada reikia žinoti, kad žmogui kyla liguistas keršto potraukis. O kerštas yra reakcija, kuri provokuoja ir kuria blogį, – įsuka į tą blogio ratą ir neleidžia iš jo išeiti. Todėl man labai patiko šios laidos klausytojai, kurie pastebėjo atgailos reikšmę. Antra, būtina galvoti ne vien apie bausmę, bet ir kaip protingai, racionaliai sugrąžinti nusikaltusį žmogų į visuomenę. Krikščioniškoji tradicija sako, kad blogis mums sukelia skausmą, bet kelias iš to blogio yra būtent atgaila iš nusikaltusiojo pusės ir atleidimas iš nukentėjusiojo pusės. Tai leidžia judėti pirmyn, leidžia augti.
– Radijo klausytoja sako, kad cinikams melagiams ir žudikams niekada negalima atleisti, nes tai – ne kerštas, o atpildas už nusikaltimus, nuo kurių mėginama išsisukti meluojant arba grasinant nukentėjusiesiems. Ką pasakytumėte tiems, kurie mano, kad kurie žmonės atleidimo neverti?
V. Toleikis: Dar iš judaizmo ateina sena tradicija, kad, jei nori atleidimo, turi jo prašyti – neužtenka tik gailėtis. Šis reikalas yra abipusis. Sakykim, mūsų litvakai turėjo seną tradiciją: jei žmogus būdavo padaręs kažkokią skriaudą, per pagrindinę atgailavimo dieną reikėjo pripažinti kaltes. Bet jei apie tai žinodavo visa bendruomenė, reikėdavo atsiprašyti. Jei kitas neatleisdavo, reikėjo siųsti tris draugus, kad atleidimo prašytų jie. Jei vis tiek neatleisdavo, reikėdavo siųsti antrą kartą. O jei neatleisdavo ir trečią kartą, kaltė atitekdavo tam, kuris net tiek kartų prašomas nedavė atleidimo. Tokia judaizmo tradicija, kuri, be kita ko, labai artima ir krikščionybei.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Egzaminų fiasko: kaip nuraminti vaiką6
Egzaminai tampa dideliu išbandymu ir moksleiviams, ir jų tėvams. Pasak psichologės, nuoširdus tėvų rūpestis kartais gali sukelti dar didesnį stresą. Kaip nusiraminti, padrąsinti abiturientus bei ką daryti, jei egzaminų rezultatai ne to...
-
Skambina pavojaus varpais dėl vaikų: kalba apie savižudybes, save žaloja36
Daugėja nerimo, streso, įvairių baimių, pokalbių apie savižudybes. Apie vaikų ir paauglių psichinę sveikatą kalbėjo vaikų linijos psichologė Jurgita Smiltė Jasiulionė. ...
-
Ramus ir kokybiškas kūdikių miegas – misija įmanoma
Apie tai, kaip užtikrinti kuo geresnį miegą kūdikiui, o kartu – ir poilsio valandėlę tėvams, kalbama daug, tačiau naujagimius auginančios jaunos šeimos dažnai teiraujasi patarimų, sako ugdymo ekspertė Ieva Jagminienė. Jos teigimu, kie...
-
Tvarumo įpročiai formuojami vaikystėje
Didžioji dalis mūsų įpročių įgyjami anksti, todėl labai svarbu apie aplinkai ir žmonėms draugiško gyvenimo būdo naudą savo atžaloms pasakoti nuo pat mažų dienų. Vaikams sunkiau sukoncentruoti dėmesį, todėl edukaciją apie tvarumą iti...
-
Specialistės – apie į Lietuvą atvykusius ukrainiečius: karo traumos kamuoja bene kiekvieną34
Po 2022 m. karinės Rusijos invazijos į Ukrainą, didžioji dalis į Lietuvą atvykusių ukrainiečių tikėjosi kuo greičiau grįžti namo, tačiau dėl tebesitęsiančio pavojaus savo šalyje to padaryti visgi negali. Svečioje šalyje ukrainie...
-
Nemokamos psichologinės gerovės paslaugos: nuo ko pradėti ir kur kreiptis?3
Nemokamas psichologinės gerovės paslaugas gyventojams norima labiau tikslinti. Šias paslaugas norima labiau orientuoti į depresiją po gimdymo patiriančias mamas. Tačiau psichinės sveikatos ekspertai pastebi, kad daugėja ir kitokių psichologini...
-
Pagalbos linijos norintiems mesti rūkyti veiklos mėnuo: 28 proc. jau numatė konkrečią metimo dieną3
Nacionalinė metimo rūkyti pagalbos telefoninė linija skaičiuoja per pirmąjį veiklos mėnesį sulaukusi 365 asmenų skambučių. Konsultacijų metu 97 asmenys jau pasirinko konkrečią dieną, kada mes rūkyti. ...
-
Psichologas apie priklausomybę nuo lošimų: dažniausiai lošia vieniši, menkesnės savivertės vyrai6
Mokslininkų teigimu, į lošimus įsitraukia apie 3 proc. visuomenės. Lietuvoje nėra atliktų išsamių tyrimų. Manoma, kad nuo priklausomybės lošimams mūsų šalyje kenčia apie 2,5 proc. gyventojų. Tai tiek žmonių, kiek gyve...
-
Gyvenimiškų patarimų – pas būrėjus: girdi tą, ką nori girdėti?4
Kur dirbti, kiek uždirbti, kur pinigus išleisti arba ką sodinti šį pavasarį? Tai klausimai, kuriais lietuviai konsultuojasi su būrėjais, astrologais, kirpėjais ar sporto treneriais. ...
-
Skaitymo ir rašymo sunkumų turinčius vaikus svarbu palaikyti1
Kiekvienoje Lietuvos mokykloje rastume įvairių sunkumų ir ugdymosi sunkumų turinčių vaikų, ypač įtraukiojo ugdymo kontekste. Statistika rodo, kad skaitymo sunkumų patiria nuo 5 iki 10 proc. šalies moksleivių, su rašymo sunkumais susidu...