Kodėl nenorime girdėti kritikos?

  • Teksto dydis:

Žmogus yra įdomi būtybė. Visi daugiau ar mažiau siekiame pranašumo – norime greičiau bėgti, būti kūrybiškesni, pelnyti daugiau apdovanojimų, išgydyti daugiau ligų, uždirbti daugiau pinigų. Tačiau yra vienas „jeigu“: jeigu kas nors, siekdamas padėti mums įgyvendinti savo potencialą, pamėgintų nurodyti, kur ir ką darome ne taip, kaip galėtume patobulėti, jei ištartų mums šiltus išminties žodžius, pasiūlytų konstruktyvios kritikos ar suteiktų galimybę būti visapusiškai įvertintiems, mes, ko gero, anaiptol neapsidžiaugtume. 

Daugelis mūsų nenorėtų nieko apie tai girdėti, portale bbc.com rašo psichologai Robertas Nashas ir Naomi Winstone.

Iš dalies galime kaltinti savo trapų ego. Tikslus visi norime pasiekti patys, be niekieno pagalbos. Todėl bet kokia kritika – arba vien mintis apie ją – gali mums atrodyti kaip grėsmė mūsų savivertei, pasitikėjimui savimi ir tapatybei. Remiantis per dešimtmečius sukaupta psichologijos teorijos išmintimi ir mokslinių tyrimų duomenimis, kad būdamas kritikuojamas išliktų pozityvus, žmogus linkęs pasitelkti įvairiausias gudrias taktikas.

Vos išgirdę kritiką savo atžvilgiu, ne priimame ją kaip dovaną, kuri mums galėtų duoti nemažos naudos, o automatiškai mėginame nuo jos išsisukti. Šie refleksai, pasak straipsnio autorių, mums padeda išsaugoti savo reputaciją savo pačių akyse ir vis dėlto, beveik paradoksaliai, išryškina mūsų baimes, ydas ir tam tikras paslėptas nuostatas.

Nežinojimas yra laimė

Kad gebėtų atremti kritiką, žmogus turi būti įvaldęs selektyviojo dėmesio ir saviapgaulės technikas. Daugelis žmonių uoliai dairysis komplimentų, pavyzdžiui, laukdami pastabų tik iš tų žmonių, kurie juos palaiko visada, ir tik tuose reikaluose, kuriuose, jie yra tikri – jiems puikiai sekasi. Tačiau bene paprasčiausias būdas nebūti sukritikuotam – kritikos apskritai negirdėti.

Kaip nurodo straipsnio autoriai R. Nashas ir N. Winstone, nieko negirdėjimo taktikos nevengia pasitelkti, pavyzdžiui, studentai – neretai jie neatkreipia dėmesio į patarimus, kurių, vertindamas atliktas užduotis, jiems stengiasi duoti dėstytojas, arba tų patarimų tiesiog nepriima. Šis reiškinys dažnas ir sveikatos priežiūros srityje. Žmonės ras begalę pasiteisinimų ir priežasčių neiti pas šeimos gydytoją, kad tik nereikėtų su juo aptarinėti tokių nemalonių buitinių dalykų kaip, pavyzdžiui, antsvoris, rūkymo žala ar pan.

Siekiant išsamiau sužinoti apie žmogaus nenorą žinoti, atlikta nemažai psichologinių tyrimų. Štai vieno tyrimo dalyviams studentams buvo parodytas išgalvoto turinio filmas apie, kaip jiems buvo pristatyta, rimtą ligą – TAA nepakankamumą. Iš tiesų tokia liga neegzistuoja, tačiau buvo pasistengta, kad studentai manytų priešingai. Po filmo peržiūros jų buvo pasiteirauta, ar jie pageidautų pateikti tepinėlį, kad išsiaiškintų, kokia rizika jiems susirgti minėta liga. Pusei studentų buvo pasakyta, kad jei jie susirgtų, jiems būtų paskirtas dviejų savaičių trukmės gydymo piliulėmis kursas. 52 proc. šios grupės dalyvių sutiko pateikti tepinėlį. Kitai pusei studentų buvo pasakyta, kad, susirgus šia liga, vaistus reikėtų gerti visą likusį gyvenimą. Pateikti tepinėlį sutiko tik 21 proc. šios grupės dalyvių.

Tyrimo išvados patvirtina tradicinį modelį, matomą ir kituose sveikatos priežiūros ir panašių sričių tyrimuose. Jo esmė – žmonės ypač gerai sugeba nepriimti informacijos, jei, jų įsitikinimu, priėmę atitinkamą informaciją, jie būtų priversti daryti tai, kas jiems sunku ar nemalonu.

Kalti vis, tik ne aš

Nežinojimas – laimė, tačiau ne visada įmanoma visiškai atsiriboti nuo kritiškų pastabų ar pamokymų. Daugelyje situacijų mums privalu rasti kitų būdų išsaugoti savo ego neliečiamybę. Vienas iš tokiose situacijose parankių saviapgaulės metodų – dėmesio nukreipimas, t. y. pastangos nematyti tų savo trūkumų, apie kuriuos leidžia suprasti mūsų atžvilgiu sakoma kritika.

Tačiau šiuo atveju ne visada pakaks diskredituoti kritikos autorių. Tad kitas žingsnis – jį patį apkaltinti savo nesėkmėmis. Kaip pažymima straipsnyje, mūsų polinkis kaltinti kritikos teikėją gali atskleisti tas mūsų nuostatas, kurias tikrai norėtume nutylėti. Kanados Voterlu universitete buvo atliekamas tyrimas, kurio dalyviai studentai turėjo nurodyti, kokius balus gavo iš įvairių dalykų, ir atitinkamai įvertinti tuos balus skyrusių dėstytojų darbo kokybę. Rezultatai parodė, kad prastus balus gavę studentai yra linkę dėl savo nesėkmių kaltinti dėstytojus: kuo žemesnis gautas balas, tuo prasčiau įvertinta mokymo kokybė. Tačiau įdomiausia tai, kad prastai besimokantys studentai, priešingai negu jų pažangieji kolegos, ypač kritiškai įvertino dėstytojų, kurios yra moterys, darbą. Ieškodami būdų, kaip tinkamiau diskredituoti savo dėstytoją, studentai pastebėjo, kad seksizmas šiuo atveju gali būti labai patogi ir veiksminga kaltinimo priemonė.

Kritiką išklausyti verta

Bėda ta, kad nė vienas iš nurodytų psichologinės gynybos būdų mums neužtikrina tinkamos išeities – nepasiekę savo tikslų jaučiamės blogai, tačiau taip pat blogai jaučiamės ir tada, kai esame kritikuojami, nepaisant, kad ta kritika gali mums padėti tuos tikslus pasiekti. Jei taip bijome sužlugdyti savo savivertę, galbūt pirmiausia reikėtų pamąstyti apie tai, kodėl apie save esame tokios geros nuomonės, teigia straipsnio autoriai.

Tyrimais nustatyta, kad žmonės yra labiau linkę išklausyti medicininę diagnozę ir atitinkamas pastabas – kaip antai sutikdami pateikti tepinėlį dėl TAA nepakankamumo, jei pirmiau jie pagalvoja apie teigiamus savo asmenybės bruožus, kuriuos jie patys vertina kaip patraukliausius, ir prisimena pastaruosius atvejus, kai šiuos bruožus jiems teko pademonstruoti. Ši išvada atspindi platesnį, galbūt net nuspėjamą paveikslą – žmonės, kurie jau ir taip pasižymi aukšta saviverte, paprastai yra atviresni kitų kritikai negu tie, kurių savivertė menkesnė.

Jei aktyviai pasistengtume save įtikinti, kad sąžiningą kritiką išklausyti verta, ir jei sugebėtume suimti save į rankas kritikos akivaizdoje, visai gali būti, kad netrukus būtume pasirengę išgirsti ir priimti daugybę mums taip reikalingų patarimų ir pamokymų. Gerai pasistengę, galbūt net išmoktume atpažinti ir pažaboti mūsų viduje kylančias neigimo reakcijas, kurios verčia mus kaltinti visus kitus, tik ne save pačius.


Šiame straipsnyje: kritikasavivertėego

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • A. Veryga apie blogą vaikų psichiką: dėl to kalti suaugusieji
    A. Veryga apie blogą vaikų psichiką: dėl to kalti suaugusieji

    Didžiausia problema yra bendravimas – suaugusieji nemoka rodyti vaikams pagarbos, situaciją lemia neatsakingas elgesys. Tai ne vaikams, o suaugusiesiems reikia psichologų, LRT RADIJUI sako vaikų psichiatras psichoterapeutas Linas Slušnys, kome...

    2
  • Medikai įspėja: išmanieji prietaisai vėlina vaikų gebėjimą kalbėti
    Medikai įspėja: išmanieji prietaisai vėlina vaikų gebėjimą kalbėti

    Aktyvus naudojimasis išmaniosiomis technologijomis gali vėlinti vaikų kalbėjimo įgūdžius ir jaunesniems nei pusantrų metų vaikams tėvai iš viso neturėtų duoti planšetinių kompiuterių ir telefonų. Tokią išvadą padar...

    1
  • L. Slušnys: egzaminą pavadinkime paskutiniu savižudybės lašu
    L. Slušnys: egzaminą pavadinkime paskutiniu savižudybės lašu

    „Blogiausia, kai moksleivis ateina iki egzamino likus mėnesiui ir sako: man blogai. Supraskite, procesai smegenyse nevyksta per dieną. Jeigu „gedimas“ užleistas, per mėnesį ar netgi savaitę labai sunku jį pataisyti“, – vaiz...

    2
  • Pozityvi tėvystė: investicijos į vaikus pasiteisina su kaupu
    Pozityvi tėvystė: investicijos į vaikus pasiteisina su kaupu

    „Visi tėvai nori vaikams geriausio, bet dėl įvairių aplinkybių kartais gali padaryti klaidų“, – sako Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) atstovybės Lietuvoje vadovė Ingrida Zurlytė. ...

  • Kaip rasti tobulų vaiko atostogų receptą?
    Kaip rasti tobulų vaiko atostogų receptą?

    Daug tėvų dar pavasarį ima svarstyti, kuo atžalas galima būtų užimti per vasaros atostogas. Psichologai primena, kad tarp planuojamų užsiėmimų būtinai turėtų likti vietos ir paprastam dykinėjimui. ...

  • Laimingos vaikystės raktas – laimingi tėvai
    Laimingos vaikystės raktas – laimingi tėvai

    Pasiklydę tarp įvairiausių patarimų daugybė tėvų auklėdami vaikus neišvengia kraštutinumų. Vieni, siekdami tobulybės, perdėtu rūpesčiu tik padaro meškos paslaugą, kiti pasirenka lengviausią kelią – „atsiriboja&l...

  • Kad ir ką sako psichologai, pinigai turi įtakos laimei
    Kad ir ką sako psichologai, pinigai turi įtakos laimei

    Labai sunku tenkintis mažu ir jaustis puikiai, todėl, kad ir ką visi sakytų, pinigai turi įtakos laimei, o jų trūkumas trukdo. Taip LRT RADIJUI sako Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Sociologijos katedros lektorius Kęstutis Dragūnevičius. A...

    3
  • Kaip elgtis, kad meilė truktų amžinai
    Kaip elgtis, kad meilė truktų amžinai

    Labiausiai poros santykiai klesti tada, kai žmonės moka vienas kitą besąlygiškai palaikyti ir dalytis ir geromis, ir blogomis patirtimis, LRT KLASIKAI sako klinikinė psichologė Aistė Diržytė. „Bet kad kitas žmogus pradėtų dalytis, reik...

  • Tėtis – ir viskas tuo pasakyta
    Tėtis – ir viskas tuo pasakyta

    Tėtis – tai ne tas, kuris remontuoja. Ne tas, kuris atneša pinigų. Tėtis – tai vyras, šalia kurio vaikas gali šokinėti ant sofos, karstytis medžiais, važinėti autobusu ir pats susimokėti už kelionę. Tėtis šali...

    4
  • E. Lubys: iš savo vaikų sau nieko nereikalauju
    E. Lubys: iš savo vaikų sau nieko nereikalauju

    Atsakomybė. Džiaugsmas ir problemos. Malonumas ir rūpesčiai. Žinomiems Lietuvos vyrams tėvystė – viskas kartu, lyg verčiantis per gyvenimą kūlversčiais. ...

    4
Daugiau straipsnių