Kaip suvaldyti minią, kad ji netaptų pragaištinga

  • Teksto dydis:

Susiliejimas su minia gali būti pragaištingas. Kita vertus, minia gali elgtis ir stebėtinai racionaliai. Apie veiksnius, nulemiančius žmonių elgesį grupėje, mokslininkai sužino vis daugiau.

Dabar jie ieško sprendimų, padėsiančių užtikrinti, kad ateityje kruvinų incidentų būtų išvengta, straipsnį BBC portalo rubrikoje „Future“ pradeda socialinių temų apžvalgininkė Christine Ro.

Kartais buvimas didelėje minioje gali turėti blogesnių padarinių, negu būtų galima įsivaizduoti: minia gali pražudyti. 2017 m. užfiksuoti net keli atvejai, kai minioje dėl panikos susidarius spūsčiai nukentėjo nemažai žmonių: keliolika žmonių žuvo per vietos futbolo rungtynes stadione Angoloje, Italijos Turino miesto aikštėje pusantro tūkstančio sužeista po futbolo rungtynių, pagalbos maistu centre Maroke kilus spūsčiai žuvo keliolika moterų. Visų šių įvykių padariniai – tragiški ir praktiškai neišvengiami. Mokslininkai visame pasaulyje suka galvas, kokios priemonės padėtų užtikrinti, kad tokie incidentai nebesikartotų.

Minios sąmoningumas

„Žmogaus elgesį nėra sudėtinga prognozuoti, kadangi esame racionaliai mąstančios būtybės“, – teigia Jungtinėje Karalystėje įsikūrusios inžinerijos paslaugas teikiančios bendrovės „BuroHappold“ padalinio „Smart Space“ direktorius Shrikantas Sharma. Galėdami nuspėti žmogaus veiksmus, duomenų analitikai prognozuoja, kaip jie judės erdvėje – ir kaip tam galima daryti įtaką, konkrečioje aplinkoje atlikus tam tikrų pokyčių.

Kaip rodo psichologų ir nelaimių analitikų atlikti tyrimai, kolektyvinė tapatybė dažnai pasireiškia įvykus incidentui. Būtent kolektyvinė tapatybė nulemia, kiek vieninga ir atspari poveikiui bus minia konkrečioje situacijoje. Pavyzdžiui, per pokalbius su 2005 m. liepos 7-osios sprogdinimų Londone liudininkais išsiaiškinta, kad tąkart minia elgėsi labai pavyzdingai: žmonės vieni kitiems padėjo, dalijosi vandeniu, skubėjo suteikti pirmąją pagalbą ir pan.

„Svarbu nedaryti to, kas trukdytų formuotis tokiai į bendradarbiavimą linkusiai socialinei tapatybei“, – aiškina Sasekso universiteto (JK) socialinės psichologijos ekspertas Johnas Drury. Pasak jo, minios tapatybė yra aukščiau prielankumo kitiems dalykams, todėl būtų netikslinga minią padalyti į religines ar etnines grupes, manant, kad tai galėtų padėti ją lengviau suvaldyti. Šios išvados, be kita ko, įtrauktos į JK nacionalinės sveikatos tarnybos (NHS) reagavimo į nelaimes gaires, rašoma straipsnyje.

Norint minią apsaugoti, reikia išmanyti jos psichologiją

Taip pat labai svarbu suprasti vadinamąsias taisykles, pagal kurias veikia vienokio ar kitokio tipo minios. Pavyzdžiui, įsivaizduokime minią priešais sceną pankroko arba metalo muzikos koncerte. Nors žiūrint iš šono gali atrodyti kitaip, šioje šėlstančioje minioje veikia tam tikra tvarka. Ir būtent ji apsaugo muzikos gerbėjus nuo pavojaus būti sutryptiems. Įdomu tai, kad, kaip įprasta, rato formos minioje netvarkingai judantys žmonės paprastai savo šėlsmą baigia ten, kur pradėjo. „Minios saugumu besirūpinantys pareigūnai žino, kad ir minia priešais sceną, ir tie, kurie šokinėja nuo scenos į minią, veikia pagal taisykles“, – teigia J. Drury.

Tačiau jei minios elgesio koncertuose neišmanantys pareigūnai nuspręstų, kad toks elgesys pavojingas, ir pamėgintų šėlstančiuosius sutramdyti jėga, padėtis iš tiesų galėtų tapti pavojinga. Būtent taip atsitiko 1989 m. Šefilde (JK), kai po futbolo rungtynių Hilsboro stadione žuvo 96 žmonės. Policijos ir apsaugos pareigūnai tąkart baiminosi galimų chuliganizmo protrūkių, tačiau jų pritaikytos priemonės padėtį tik pablogino (siekiant užkirsti kelią nelaimei, futbolo sirgaliai buvo suvaryti į ankštus aptvarus).

Žvelgiant iš psichologijos perspektyvos, svarbu nepervertinti su minia sietinų grėsmių. J. Drury teigimu, nežiūrint į tai, kad tokių nelaimių pasitaiko retai, žiniasklaidoje ir populiariojoje kultūroje šie pavojai neretai vaizduojami perdėtai. Tokie žodžiai kaip „panika“ vartojami siekiant pasakojimui suteikti daugiau dramatizmo, nors dažniausiai tokioje situacijoje tiksliau būtų sakyti „skubi evakuacija“. Masinė panika, pasak psichologo, – retas reiškinys.

Problema ta, rašo apžvalgininkė, kad jei žmonėms bus kalama į galvą, jog kažkas minioje būtinai turi sukelti paniką, jie gali pradėti panikuoti patys, net jei jokios priežasties kilti panikai nėra.

Svarbiausia – ne ištekliai, o gera situacijos analizė

Kai kalbama apie konkrečius renginius ar erdves, kuriose vyks tie renginiai, siekiant suprasti, kokios priemonės padėtų veiksmingiausiai užtikrinti minios saugumą, pravartu šį bei tą išsiaiškinti iš anksto. Dažnai geriausios priemonės yra ganėtinai netikėtos.

Sh. Sharmos vadovaujama „Smart Space“ komanda renka įvairius duomenis, susijusius su daugybe minios elgesį nulemiančių veiksnių: nuo vėjuotumo iki kultūrinių preferencijų. Naudodamiesi specialia minios elgesio simuliacijos programa, jie šiuos veiksnius išbando įvairiuose scenarijuose. Tai padeda parodyti, kad ir menkiausi žingsniai, kaip antai išėjimo vietos perkėlimas daugiabutyje, gali padėti išvengti spūsčių.

AFP/Scanpix nuotr.

„Duomenys dažnai prieštarauja įsitikinimams“, – teigia Sh. Sharma. Pavyzdžiui, ligoninės kolektyvas teigs, kad didžiausias intensyvumas jų aukšte yra vienoje vietoje, o atlikus tyrimą paaiškės, kad tikrasis aktyvumo centras – visai kitoje. Tai nustačius, erdvė turėtų būti organizuojama visai kitaip.

Kartais pakanka ir gerokai paprastesnių rekomendacijų. Antai viena Niukaslo (JK) mokykla skundėsi, kad kaskart suskambus skambučiui mokiniai koridoriuje patenka į spūstį. Sh. Sharmos vadovaujama komanda kurį laiką stebėjo mokinius, kaip jie, judėdami įvairiomis kryptimis, bando prasibrauti koridoriumi. Įvertinę padėtį jie priėjo prie išvados, kad mokyklos sumanymas platinti koridorių būtų ir pernelyg brangus, ir nereikalingas.

Vietoj to specialistai pasiūlė kur kas paprastesnę išeitį – nebenaudoti skambučio. Nustačius taisyklę, kad pamoką mokytojas gali baigti bet kada kelių minučių laikotarpiu, mokiniai iš klasių nebeišvirsdavo vienu metu. Judėti koridoriumi iškart pasidarė gerokai lengviau.

Sh. Sharmos įsitikinimu, net ir tada, kai ištekliai riboti, atkreipus dėmesį į reikiamus dalykus, minios susidarymo galima sėkmingai išvengti.

Fizinė minia ir psichologinė minia

Vis dėlto, nors minios valdymo srityje mokslininkai jau yra pasiekę nemažų rezultatų, tobulėti dar tikrai yra kur, teigia rašinio autorė Ch. Ro.

Kento universiteto (JK) psichologės Anne Templeton atlikti tyrimai rodo, kad daugelis minios elgesio simuliacijos priemonių, deja, neatskleidžia žmonių tarpusavio santykių minioje. Vadinamoji fizinė minia (toje pačioje erdvėje esančių žmonių grupė) ir psichologinė minia (bendrą tapatybės jausmą turinčių žmonių grupė) turėtų būti modeliuojamos skirtingai. Pavyzdžiui, pasak jos, „elementaraus judėjimo lygmenyje psichologinei miniai priklausantys bendražygiai judės lėčiau ir ilgiau, kad išlaikytų vientisą darinį.“

Dabar, veriantis vis platesnėms duomenų modeliavimo galimybėms, vis dažniau į scenarijų kūrimo procesą gali būti įtraukiami ir mažiau akivaizdūs veiksniai, rašo Ch. Ro. Pavyzdžiui, siekiant geriau perprasti žmogaus elgesį ir poreikius, galima ne tik su jais kalbėtis, bet ir panaudoti jutiklius.

Minios – itin sudėtingi ir įmantrūs dariniai. Tačiau metodai, padedantys suprasti, kaip jos veikia, pamažu irgi darosi vis sudėtingesni ir įmantresni.


Šiame straipsnyje: MiniaChristine Romokslininkai

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių