J. Jurkutė: nebijokite kalbėti, kad ir kaip skaudėtų

Tikslas – padėti kitiems

Nuo pavasario žiūrovų numylėtinė J.Jurkutė jau ne kartą ant scenos lipo ar prieš auditoriją stojo visiškai kitokiame amplua. Jauna, trapi moteris prabilo ir kalba itin skaudžia tema – apie savižudybes. Visai neseniai ji apie tai drąsiai pasisakė ir Lietuvos sveikatos mokslų universitete vykusioje konferencijoje "Visuomenės sveikata saugiai Lietuvai".

"Esu tik viena iš tų, kuriems teko patirti artimo žmogaus savižudybę. Dalytis šia patirtimi nėra lengva, kalbėti apie tai mūsų visuomenėje tikrai sunku, bet giliai širdyje tikiu: laikas tai daryti", – pirmą kartą šiuos žodžius Jurgita ištarė balandžio pradžioje vykusioje didžiausioje patirčių konferencijoje "TedxVilnius".

Tuomet pasakyta jos kalba "Apkabinimo galia" sulaukė didžiausio atgarsio ir bene 300 tūkstančių peržiūrų interneto svetainėje youtube.com.

Misijai ryžtis padėti žmonėms, kurių artimasis nusižudė, ar užkluptiems suicidinių minčių Jurgita ryžosi, ilgai kentėjusi savo skausmą. Jaunos moters išgyvenimuose – jos tėčio savižudybė. Jurgita tylėjo penkerius metus. Išsilaisvinusi iš tylos suprato, kad kalbėdama apie tai, kas kausto širdį, gali padėti kitiems, kurie tebesikankina.

"Šiandien aš jau galiu apie tai kalbėti. Būdama viešas žmogus, noriu įprasminti savo buvimą. Jei gali būti grožis su tikslu, tai ir žinomumas gali būti su tikslu. Svarbiu, prasmingu", – įsitikinusi Jurgita.

Prieš penkerius metus

– Mes manome, kad skaudiname žmones, provokuodami skausmingus atsiminimus... Jūs apie tai kalbate neklausiama.

– Aš pradėjau kalbėti apie tai, tik sulaukusi kvietimo. "TedxVilnius" buvo ta tribūna, kurioje aš mačiau prasmę tai daryti. Ši konferencija tapo savotišku tramplinu tęsti šią misiją. Atsakingai renkuosi vietas susitikimams ir dabar, nes ši tema mūsų visuomenėje labai jautri.

Savo kalboje "Apkabinimo galia" aš esu labai atvira. Pasakoju apie tai, kas įvyko 2011–ųjų liepos 25 d.

Tai buvo pirmadienis. Buvau puikios nuotaikos, po repeticijos su vyru apžiūrėjome svajonių namus. Nuo vaikystės turėjau slaptą norą juos turėti, tą svajonę paveldėjau iš tėčio. Norėjau jam pranešti, ką radau, bet telefonu atsiliepusi mama negalėjo ištarti nė žodžio. Iš jos alsavimo, sklindančios emocijos supratau, kad kažkas blogai. Tą gražų vakarą, būdama nuostabiame Vilniaus senamiestyje, sužinojau, kad mano tėtis nusižudė. Tą akimirką pasijutau, lyg būčiau palikta ir fiziškai, ir dvasiškai. Man atrodė, kad mano skausmo niekas nesupras. Dabar žinau, kad nesu viena.