Gydytojų klounų įkvėpėjas: mirštantis vaikas irgi nori juoktis

Tarptautinės organizacijos „Red Noses Clowndoctors International“, vienijančios 10 šalių, meno vadovas, „Rote Nasen Clowndoctors“, kuri Austrijoje veikia jau 22 metus, įkūrėjas Lietuvoje vieši burdamas didesnę gydytojų klounų komandą.

Tai yra profesionalūs aktoriai, kurie lanko sergančius vaikus šalies ligoninėse ir pasitelkdami triukus, muziką dovanoja juoką bei šypsenas.

G. Seeligeris pasidalijo mintimis apie patirtį, mažinančią stresą, nerimą, leidžiančią atsipalaiduoti vaikams bei jų artimiesiems, apie jausmus, užplūstančius dovanojant galbūt paskutinę džiaugsmo akimirką mirštančiam vaikui.

– Jau daugiau nei 20 metų mokote entuziastus tapti gydytojais klounais, rengiate psichologiškai nelengvam darbui su sergančiais vaikais. Kokios savybės būtinos norint tapti „Raudonų nosių“ misionieriumi?

– Būti linksmam gyvenime – ne tas pats, kas būti puikiu gydytoju klounu. Pirmiausia ieškome profesionalų, turinčių polinkį į meną: aktorių, komedijų aktorių, muzikantų, žonglierių, t.y., žmonių, kurie gyvenime jau turi amatą, kurie jau žino, ką reiškia būti scenoje ir bendrauti su publika. Tuomet jiems reikia mokytis būti klounais, prisijaukinti kitokį teatro meną ir perprasti publikos linksminimo taisykles, prajuokinti kitaip nei prajuokintum paprastą žmogų – visgi gydytojo klouno darbas yra specifinis žanras. Gydytojas klounas taip pat turi būti geras psichologas, bet pirmiausia jis turi būti geras klounas. Kad kiekvienas norintis gali būti klounu, neteigčiau, tačiau kiekvienas norintis gali pamėginti.

– Nors neretai manoma, kad gydytojo klouno darbas – tiesiog savanorystė, iš tiesų tai – profesionalus, atsakingas darbas, kuriam reikalingi specialūs mokymai, nuolatiniai tobulinimosi kursai. Koks yra gydytojo klouno kelias į ligoninę?

– Pirma, būtina norėti juo būti ir turėti tam reikiamų savybių. Antra, mokytis – nuo bendravimo metodų iki žonglieriaus triukų. Tuomet žmogus, lydimas vadinamųjų klounų trenerių, gali eiti į ligoninę ir pamokas pritaikyti praktiškai. Stebėtojas pagelbsti, kai to reikia, ir duoda pastabų po apsilankymo ligoninėje. Su labiau patyrusiais klounais aptariama, kas ir kaip pavyko, kas nesisekė, vyresnieji papasakoja, kaip išsisuko iš situacijos, susidūrę su abejingumu ar priešiškumu. Dalydamasis patirtimi mokaisi. Vėliau, pvz., susidūręs su tyliu priešiškumu, prisiminsi, kaip su tuo susidorojo kitas. Toks dalijimasis patirtimi „Raudonų nosių“ komandose paprastai rengiamas tris-keturis kartus per metus. Psichologinis vienas kito palaikymas arba psichologinė higiena yra svarbi gydytojo klouno darbo ir pasirengimo jam dalis.

– Ar susidurti su sergančio vaiko tėvų priešiškumu – klounui įprasta?

– Žinoma, žmonių reakcijos į gydytojus klounus būna pačios įvairiausios. Visi turi teisę reaguoti taip, kaip nori. Kasdien, pravėrę ligoninės duris, nežinome, kas laukia, su kokiais žmonėmis susidursime. Vieni, atviresnio būdo, greitai įsitraukia į žaidimą, kiti gal visą gyvenimą buvo uždari ir nepuls juokauti. Kita vertus, klounas pastaruoju atveju susiduria su įdomiu iššūkiu – pavyks ar ne tokį žmogų įtikinti trumpam atsipalaiduoti. Ne, tai ne, bet jokiu būdu negalima įkyriai lįsti. Ligoninėje dirbantis klounas turi pasižymėti ypatingu jautrumu, jausti tuos, kuriems ir skiria savo spektaklį. 

– Šypsenos, juoko dovanojimas, gyvenimo džiaugsmo sugrąžinimas – tai vieni pagrindinių gydytojų klounų tikslų. Bet apie kokį gyvenimo džiaugsmą kalbėti vaikui, kuris miršta?