Ar tikrai mylėti galima ir per atstumą?

Socialiniai tinklai, visokie elektroniniai laiškai, kažkokie susimosavimai ir šypsenėlės – viena meilės per atstumą formų, taigi naujosios technologijos ir yra tokios, kad gali sujungti mylinčius žmones pačiais įvairiausiais nyčiais, siūlais ir šniūrais. Taip LRT KLASIKAI sako poetas, eseistas ir vertėjas Kęstutis Navakas. Jo įsitikinimu, meilė yra fenomenas, kurio nereikia ir netgi žalinga suprasti, tad ir mylint reikalingas šioks toks atstumas. „Bet kuris reiškinys, ypač toks sudėtingas, kaip meilė, įmanomas suprasti tik nuo jo atsitraukus – į jį paniręs, kai tik ausys kyšo, nieko nesuprasi“, – pastebi K. Navakas.

– Sutarėme pakalbėti apie meilę. Kita vertus, galima galvoti, ką čia kalbėti – mylėti reikia. Ir apskritai – kokia čia meilė dar per radiją. Bet tada kyla mintis, kad mylėti galima ir per atstumą.

– Man irgi būtų įdomu ką nors mylėti per radiją, bet naujosios technologijos yra tokios, kad jos sujungia mylinčius žmones pačiais įvairiausiais nyčiais, siūlais ir šniūrais. Tai ir socialiniai tinklai, tai ir visokie elektroniniai laiškai. Šiaip ar taip tai yra meilė per atstumą – viena meilės formų laiškais, kažkokiais susimosavimais ir šypsenėlėmis. Ji gali būti ir per radiją.

– Bet turbūt ne apie tokią meilę rašo poetai?

– Kad poetas ką nors parašytų, visų pirma jis irgi vidujai turi nuo tos meilės šiek tiek atsiriboti, nes aš, kai įsimylėdavau iki ausų, nieko parašyti negalėdavau. Kažkaip ta meilė blokuoja. Nes, jei atsistotum per tris centimetrus nosimi nuo „Monos Lizos“, nieko ten nepamatytum. Taip ir su meile – reikalingas šioks toks atstumas. Tą atstumą galima susikurti pačiam, tarkim, ir eilėmis, nes bet kuris reiškinys, ypač toks sudėtingas, kaip meilė, įmanomas suprasti tik nuo jo atsitraukus – į jį paniręs, kai tik ausys kyšo, nieko tu nesuprasi.

Kita vertus, aš manau, kad meilė yra vienas tokių fenomenų, kurių nebūtina, nereikia ir netgi žalinga suprasti. Žinoma, mes ir nesuprasime, kas ta meilė yra, kaip nesuprasime, kas yra Dievas ir kas yra mirtis. O tai yra trys pagrindinės literatūros, mąstymų ar poezijos temos. Kodėl jos pagrindinės? Būtent todėl, kad yra neapibūdinamos. Kas yra meilė, galėtų pasakyti koks biochemikas. Jam tai yra tam tikra hormonų konsteliacija, ir nieko daugiau. Todėl, jei žiūrėtume iš vienos briaunos, meilę apibūdinti kažkiek dar galima. Bet ar reikia? Juk visada traukia paslaptis. O, jei kokį nors dalyką apibūdini, pranyksta pati paslaptis ir tampa buitiškai nebeįdomu.

– Vis dėlto atstumas, kaip paslaptis, kaip neapibrėžtumas, reikalingas, būtinas?

– Kokia kaina mes tą atstumą naikiname? Kitas žmogus (o aš įsivaizduoju, kad meilei vis tiek reikia mažiausiai dviejų žmonių) visada yra kitoks, ir visada tarp manęs ir to žmogaus egzistuoja atstumas. Mes tą atstumą bandome naikinti, ieškodami tame žmoguje savęs paties, projektuodami į tą žmogų save patį ir šiek tiek reikalaudami iš to žmogaus, kad jis būtų toks, kaip esu aš. Tada jį lengviau suprasti, tada atstumo mažiau, bet tada išnyksta ir visa gyvenimo įvairovė. Tiesiog to kito žmogaus nereikia įsivaizduoti esant priešu – tiesiog jis yra kitoks.

Žiūrėkime, koks jis yra, – nežiūrėkime, kiek jame yra manęs, žiūrėkime, kiek jame yra jo paties: ar jis yra save atradęs, kiek savęs atradęs, kuo tie atradimai įdomūs. Dažniausiai tie jo atradimai bus mums nepriimtini, nes bus kitokie. Juk mes šitiek pragyvenome, šitiek patyrėme, šitiek savęs ieškojome, priėjome prie kažkokių išvadų. O kitas žmogus yra priėjęs prie visai kitokių išvadų. Tai šiek tiek torpeduoja ir mūsų įsivaizdavimo apie pasaulį pamatus, ir labai neretai – įsivaizdavimą apie pačią meilę, nes ir į pačią meilę, kaip į labai sudėtingą fenomeną, tas žmogus gali žvelgti visai kitaip.