Ar pošventinė depresija – tikrai depresija ir kaip jos atsikratyti?

„Vadinamoji pošventinė depresija – tai tiesiog labiau prislėgta būsena. Ji baigiasi, kai žmogus po kurio laiko grįžta į kasdienę rutiną“, – sako Depresijos įveikimo centro įkūrėjas psichologas Antanas Mockus. Tačiau jis įspėja, kad iš tiesų sergant depresija po švenčių liga gali paūmėti.

– Kuo pošventinė depresija skiriasi nuo įprastos depresijos arba tiesiog liūdesio, dažniau apimančio praėjus šventėms?

– Tokios diagnozės kaip pošventinė depresija nėra. Žmonės po švenčių iš tiesų dažniau jaučia liūdesį, nuovargį, prislėgtą būseną, tačiau medicinine prasme tai nėra depresija. Kas kita, jei žmogus ir iki tol sirgo depresija – po švenčių ji gali paaštrėti. Priežasčių gali būti įvairių. Depresijai būdinga ilgai besitęsianti slogi nuotaika. Jei tokia nuotaika nepraeina dvi savaites ar mėnesį, o anksčiau džiuginę dalykai ima nebedžiuginti, kankina nerimas, diagnozuojama depresija. Susirgę depresija žmonės nebepatiria malonumo, jiems trūksta energijos, juos vargina nuolatinis nuovargis.

Psichologas Antanas Mockus. / „Goodlife Photography“ nuotr. 

Vadinamoji pošventinė depresija – tai tiesiog labiau prislėgta būsena. Ji praeina, kai žmogus po kurio laiko grįžta į kasdienę rutiną. Apskritai, žodžiu „depresija“ Lietuvoje piktnaudžiaujama. Žmonės sako: „man depresija“, nors iš tiesų neretai jie tėra apimti liūdesio ar pošventinio slogučio. Tačiau jei pasportuoji, pabendrauji ar kitaip prasiblaškai ir būsena pagerėja – tai ne depresija. Sergant depresija nuotaika yra mažai veikiama išorinių dalykų. Susirgus šia liga, žmogaus būsena, nuotaika greitai nepasikeičia.

– Po švenčių aplankantis liūdesys – normali būsena?

– Taip, visiškai. Prieš šventes ir per jas patiriame nemažai gerojo streso, kai daug ruošiamės, skubame, bėgame, paskui daug bendraujame, daug valgome. Būna toks intensyvus laikas, o po švenčių, kai viskas atslūgsta, atsiveria tam tikra tuštuma, jaučiamas nuovargis. Tada supranti, koks esi pavargęs, išsekęs. Liūdna nuotaika dar labiau išryškėja, jei žmogus padaugina alkoholio arba persivalgo. Jei per šventes kelias paras iš eilės neišsimiegama – nuotaika taip pat bus slogesnė. Tokia ji gali būti ir tada, jei žmogus į šventes deda labai daug vilčių – tikisi, kad bus labai linksma. Tačiau ateina šventė, visi susirenka, pavalgo, kartais dar ir susipyksta – žmogus nepatiria šventės idilės. Taigi, jei žmogus turi labai didelių švenčių lūkesčių, paskui neretai jis patiria nusivylimą, kad šventė nepavyko.

Be to, per šventes ypač pajuntama, kad tų žmonių, kurie buvo brangūs ir svarbūs, su mumis nebėra. Tai gali sužadinti ne tik liūdesį, bet ir sielvartą.

– Kylančios kainos ir Lietuvos kaimynystėje besitęsiantis karas taip pat gali pagilinti vadinamąją pošventinę depresiją?

– Toks neigiamas fonas – tarsi kirminas, graužiantis iš vidaus. Dalis žmonių dėl to patiria lėtinį stresą. Kai kurie stengiasi nekreipti dėmesio į Ukrainoje vykstantį karą, tačiau jis vis tiek mus paliečia. Dažniausiai netiesiogiai – per žinias, per augančias kainas, bet paliečia. Finansinis nesaugumas, nežinia, kaip reikės išgyventi, kelia nerimą. Tęsiasi ir pandemijos šleifas – ne visi po jos atsigavo. Be to, daugeliui žmonių problemos per pandemiją paaštrėjo. Jei žmogus dar iki pandemijos turėjo problemų, pavyzdžiui, patirdavo nuolatinį stresą ir nieko nedarė, kad su juo susidorotų, tai per pandemiją visa tai peraugo iki nerimo sutrikimų, lengvesnės ar sunkesnės depresijos. Izoliacija, buvimas vieniems apsunkino situaciją.

Žmogus, kuriam, atrodo, anksčiau nekildavo slogių minčių, o per pandemiją jam, pvz., teko karšinti tėvus, prisidėjo stresas darbe, nerimas prasidėjus karui Ukrainoje, dar galbūt artimo žmogaus netektis, neretai ima jausti nuolatinį nerimą. Tai jau gali būti depresijos pradžia. Tokie žmonės turėtų kreiptis į psichologus, psichoterapeutus, bandyti spręsti problemas, kurioms įsisenėjus gydymas tampa daug sudėtingesnis.

Susirgus depresija, ne tam tikros problemos sukelia slogių minčių, ne artimo žmogaus liga, stresas dėl studijų ar darbo – pati būsena tampa problema.

– Jei slogi nuotaika tęsiasi mėnesį, reikia kreiptis į specialistus?

– Taip, ilgai laukti nederėtų. Jei žmogus jaučia nuolatinį nerimą, sutrinka miegas, kyla neramių minčių, galbūt prisideda ir fiziologiniai potyriai: prakaituoja rankos, atsiranda jausmas, tarsi permuša širdis, tai pila karštis, tai krečia šaltis, žmogus darosi neramus, jautriau į viską reaguoja, dažnai jaudinasi, reikėtų kreiptis pagalbos.

Jei žmogus nemoka įveikti streso, nežino atsparumo stresui būdų, jis tą blogą psichinę būseną užleis. Būdų padėti žmogui yra: įvairių atsipalaidavimo pratimų, meditacijų. Kartais užtenka ir pokalbio. Tačiau jeigu į paaštrėjusią būseną nekreipiama dėmesio, liga užleidžiama, būna situacijų, kad neišsiverčiama be vaistų.

Šiais laikais tikrai yra kur kreiptis pagalbos: psichologo konsultacijų galima kreiptis ir į poliklinikas, ir privačiai. Dabar jau ir visuomenės sveikatos biurai siūlo trumpalaikę pagalbą. Svarbu, kad žmonės gautų pirminę pagalbą, kol liga dar nesikomplikavo.

– Kaip savo jėgomis žmogus gali išvaikyti pošventinį liūdesį?

– Jei tai tik liūdesys, jį išvaikyti padeda pokalbiai su artimais žmonėmis. Kai žmogus išsikalba – jam palengvėja. Padeda grįžimas į rutiną, dienotvarkės sudarymas. Reikia laiku eiti miegoti, pasirūpinti savo kūnu. Sveika pajudėti, išeiti pasivaikščioti ar filmą, spektaklį pažiūrėti, gauti teigiamų įspūdžių. Tačiau jei per šventes buvo nuolat važiuojama, einama, bendraujama – po švenčių kaip tik reikėtų stabtelėti ir pabūti ramiai. Kita vertus, poilsis, miegas, maisto ribojimas taip pat padeda susigrąžinti vidinę pusiausvyrą.

Žinojimas, kad žmogus negali visą gyvenimą būti laimingas, kad kartais reikia išgyventi ir liūdesį, veikia raminamai.

Jei nerimo šaltinis yra tam tikras finansinis nesaugumas, reikėtų susiskaičiuoti finansus, pasižiūrėti, kiek lieka susimokėjus už būtinąsias paslaugas, kam galima leisti pinigus, o ko reikėtų atsisakyti. Jei žmogus tik nerimauja, kaip čia bus, bet neskaičiuoja, tai nerimas dėl finansų ir liks.

Reikėtų nepamiršti, kad pošventinis liūdesys praeis. Žinojimas, kad žmogus negali visą gyvenimą būti laimingas, kad kartais reikia išgyventi ir liūdesį, veikia raminamai.

Reikėtų įsiklausyti į save, paklausti savęs, ko norisi: ar pabūti su draugais, ar, priešingai, vienam? Reikėtų pasirūpinti savimi. Svarbu nepamiršti, kad psichikos sveikata labai svarbi. Ja reikia pasirūpinti taip pat, kaip ir fizine sveikata.

– Sveikas gyvenimo būdas, judėjimas gali apsaugoti nuo depresijos ar tai tik padeda išvaikyti liūdnas mintis?

– Sveikas gyvenimo būdas yra prevencinė priemonė. Sveikiau gyvenančio, sportuojančio žmogaus atsparumas stresui didesnis. Sveikai gyvenantis žmogus neapsaugotas nuo didelį stresą keliančių veiksnių, tokių kaip atleidimas iš darbo, mylimo žmogaus išdavystė. Tačiau jei jis sportuoja, sveikiau maitinasi, tokie ir panašūs įvykiai jį paveiks mažiau.

– Vis išgirstame apie per šventes iš gyvenimo savo noru pasitraukusius asmenis.

– Žmonės, galvojantys apie savižudybę, tam gali pasirinkti šventę – gimtadienį ar kitą svarbią datą. Tokių minčių turintys žmonės tomis dienomis dažnai pamąsto apie savižudybę. Dėl momentinio vienišumo nesižudoma. Paprastai toks žmogus ilgą laiką gyvena slegiamas įvairių problemų naštos. Paskutinis lašas, sukeliantis beviltiškumo jausmą, skausmą, gali nukristi ir per šventes, ir paprastą dieną. Tačiau per šventes, kai žmogus ir per televizorių, ir galbūt kaimyniniame bute ar name mato su šeimomis ar draugų būryje švenčiančius žmones, jam gali sustiprėti vienišumo jausmas ir tapti impulsu imtis tam tikrų veiksmų.

– Kaip reikėtų reaguoti į artimo žmogaus užuominas, kad jis nebenori gyventi?

– Į tai reikėtų reaguoti rimtai. Ruošdamasis žudytis žmogus paprastai prasitaria apie savo planus. Sako: „viskas užkniso“, „atsibodo gyventi“, „neturiu dėl ko gyventi“ pan. Kartais konkrečiai pasako: „Nusižudysiu.“ Reikėtų atkreipti dėmesį, jei žmogus staiga grąžina skolas ar keistai atsisveikina.

Išgirdus užuominų apie savižudybę, reikėtų paklausti: „Užsiminei apie savižudybę. Ar tikrai apie ją galvoji?“ Dažnai žmonės bijo atvirai apie tai paklausti, ištarti žodį „savižudybė“. Tačiau paklausdami, ar žmogus ruošiasi savižudybei, tikrai nepaskatinsime jo tai daryti. Jei žmogus apie tai prisipažįsta, reikėtų ne tik su juo pasikalbėti patiems, bet ir nusiųsti pas specialistus.

Savižudybei besiruošiantiems žmonėms dažnai atrodo ne laikas apie tai kalbėti per šventes, gadinti kitiems nuotaiką, užkraunant savo liūdesį. Tačiau jei kitas žmogus nuoširdžiai pasidomi, kas vyksta jų viduje, jie paprastai išsikalba. Tiesa, ne visi žmonės moka išklausyti kito žmogaus skausmą. Reikėtų tiesiog ramiai išklausyti, nepuolant kažko daryti. Juk to žmogaus problemų neišspręsi staiga – tas žmogus jas turi spręsti pats. Tačiau galima padėti išklausant, surandant specialistą.

– Nemažai žmonių, prasidėjus naujiems metams, kelia sau didelius tikslus: nevalgysiu nesveiko maisto, pradėsiu sportuoti, ir pan. Ir labai nusimena, jei to padaryti nepavyksta. Ką daryti, kad netektų nusivilti?

– Planuoti, siekti tikslų taip pat reikia mokėti. Tai atskiras mokslas, kai išsikeliami mažesni uždaviniai, stebimas progresas ir pan. Žmonės neretai nori savo gyvenimą pakeisti, bet nieko nenori dėl to padaryti. Nenori mokėti tos kainos: pavargti, skirti laiko. Jie išsikelia tikslų, kurį laiką pabūna sau nuostabūs, o paskui tuos tikslus pamiršta. Kyla klausimas, kiek apskritai jie turi motyvacijos ir pasiryžimo ką nors keisti. Ar jie bandė rimtai įsigilinti, ar iš tiesų jie nori to pasiekti. Kartais žmonės paviršutiniškai galvoja, kad tikslus pasiekti labai lengva. Iš tiesų siekti tikslų, susijusių su gyvenimo būdo pasikeitimu, yra sunku. Už tai turi sumokėti tam tikrą kainą: patirti tam tikrą diskomfortą. Dažnai galvojama: tiek to, nepasiekiau – renkuosi patogumą.

– Siekdamas tikslo žmogus turėtų būti pasiruošęs paaukoti tam tikrą dalį patogaus gyvenimo?

– Taip. Reikėtų suprasti, kad pradėjus sportuoti teks keltis nuo sofos, aukoti dalį su šeima ar prie televizoriaus leidžiamo laiko. Kartais žmogus neįvertina savęs – galvoja, kad dabar tai jau jis pavarys. Tačiau, jei jis save pažįsta ir žino, kad pamatęs stakles sporto klube norės kuo greičiau iš ten pabėgti, reikėtų pagalvoti apie mielesnes veiklas, kurias atliekant būtų ir malonu, ir kūnas gautų fizinio krūvio. Jei kažkam labai nepatinka sporto salė, bet patinka laiką leisti lauke – galima eiti pasivaikščioti, pasivažinėti dviračiu. Jei patinka futbolas, krepšinis, – gal jis su malonumu šiuos žaidimus pažais.

– Kiek iš esmės su naujais metais galima sieti viltis, kad gyvenimas pagerės?

Žmonės turi tokių iliuzijų, kad vieną dieną jų gyvenimas ims ir pasikeis tarsi mostelėjus burtų lazdele. Tai magiškas, vaikiškas mąstymas.

– Žmonės paprastai tikisi, kad kiti metai bus geresni. Atsiranda tokia momentinė šventinė viltis. Tačiau nėra jokių garantijų, kad gyvenimas pagerės. Nebent žmogus dės pastangas pakeisti tai, kas nuo jo priklauso, kad gyvenimas pagerėtų: daugiau dirbs, daugiau uždirbs, atsisakys žalingų įpročių ir pan. Filosofas Jeanas-Paulis Sartre’as sakė: „Mes esame savo veiksmų ir savo pasirinkimų rezultatas.“ Taigi, niekas savaime nepasikeis. Žmonės turi iliuzijų, kad vieną dieną jų gyvenimas ims ir pasikeis tarsi mostelėjus burtų lazdele. Tai magiškas, vaikiškas mąstymas: tikėti, kad gyvenimas gali pasikeisti vien apie tai pagalvojus ar kitiems to palinkėjus. Palinkėjimai – gerai, bet vien jų neužtenka. Jie gali nebent suteikti impulsą veikti. Gyvenimo pokyčių įvyksta priėmus sprendimus. Pokyčių siekimas yra susijęs su savęs pažinimu, pasirinkimais ir tai nelengvas procesas. Reikia ne tik pasirinkti, apsispręsti, bet ir nekeisti sprendimų: išeiti iš nemėgstamo darbo, palikti smurtaujantį partnerį. Žmogui dažnai būna baisu, kas bus priėmus sprendimus. Kurį laiką, pvz., išėjus iš darbo, finansiškai gali būti sunkiau, kol žmogus susiras kitą darbą. Tačiau reikia įvertinti ir ilgalaikę perspektyvą – kad vėliau pagerės. Kad žmogus neišsigąstų pokyčių, jis turi juos rimtai apgalvoti.

– Jei jau prakalbome apie palinkėjimų reikšmę – koks būtų jūsų palinkėjimas skaitytojams?

– Linkiu skirti dėmesio sau, pasigilinti į save. Stengtis pajusti giliausius savo poreikius. Tai padeda suprasti, kas iš tiesų šiame gyvenime svarbu. Iš to išplaukia pasirinkimai ir pokyčiai, leidžiantys gyventi autentiškiau.

Siekiant išvaikyti pošventinį slogutį svarbu:

1. Laikytis miego grafiko ir subalansuoti mitybą. Susitvarkyti su liūdesiu ir vienišumo jausmu padeda fiziškai stipresnis kūnas.

2. Nustatyti savo vidines ribas ir kryptį. Pamąstykite, kur yra jūsų ribos, kas ir kada jų nepaiso, kiek pats gerbiate savo įsitikinimus, vertybes ir poreikius. Antras žingsnis – laikytis visų šių svarbių vertybių. Niekada neapsimetinėkite, kad jaučiatės kitaip, nei yra iš tiesų, neleiskite sau atsidurti nesaugioje vietoje ar nepatogioje situacijoje, neatsakinėkite į nepageidaujamus klausimus apie savo gyvenimą, neįsitraukite į tam tikras nemalonias pokalbių temas, nemėginkite bet kokia kaina įtikti kitiems. Šiuo atveju geriau žengti trečią žingsnį – išsigryninti, ko šiuo metu išties norisi ir kas teikia daugiau džiaugsmo ir vilties. Užsirašykite 1–3 dalykus ant atskirų lapelių ir pasikabinkite matomoje vietoje. Ketvirtas žingsnis gali tęstis visus metus – darykite mažus žingsnius, kad tie svarbūs dalykai, kuriuos užsirašėte, taptų realybe.

3. Priimti vidinį jausmą tokį, koks jis yra. Atsisakykite minties, kad po švenčių ar atostogų turite jaustis pailsėję ar džiaugtis buvusiomis šventėmis. Taip atsikratysite spaudimo, kaltės ar gėdos jausmo, atsirandančių dėl to, kad taip išties nesijaučiate. Kai pripažįstate tai, ką išties jaučiate, suteikiate sau daugiau erdvės tiesiog būti savimi. Natūralu jaustis visaip ir tam yra daugybė objektyvių priežasčių. Šie jausmai jus daro tikrus, unikalius ir kuria naujas patirtis.

4. Skirti laiko sau. Per šventes dažnai būname tokie užsiėmę, kad nekreipiame dėmesio į savo poreikius, todėl atėjus naujiems metams, galime pajausti išsekimą ir sutrikimą. Skirkite dėmesio savo kūnui, protui, leiskite sau pailsėti, atsipalaiduoti ir grįžti į įprastą dienos ritmą. Rūpindamasis savo psichikos sveikata žmogus tampa atsparesnis ir geriau įveikia stresą. Stiprinkite savo psichikos sveikatą sistemingai ir dalykite laiką į tris dalis – kūnui, protui ir sielai. Vienas iš būdų sistemingai rūpintis savo kūnu, protu ir siela – reguliariai dalyvauti psichoterapijos grupėje.

Šaltinis: Vilniaus visuomenės sveikatos biuras „Vilnius sveikiau“.