„Žalgirio“ naujokas E. Ulanovas: šio sezono laukiau nuo pat vaikystės

Kauno "Žalgirio" krepšininkai pirmadienį susirinko į pirmąją treniruotę. Ne vienam jų artėjantis jubiliejinis, 70-asis, sezonas bus ypatingas, tačiau retas kuris startui rengėsi taip ilgai ir kruopščiai kaip Edgaras Ulanovas.

22-ejų metų 198 cm ūgio puolėjas augo žinomo krepšininko Lino Kleizos kaimynystėje. Tada dar būsimasis Lietuvos rinktinės lyderis gyveno pas močiutę vienoje nuošalesnių siaurų Aleksoto gatvelių, tad nenuostabu, kad dauguma rajono vaikų, lygiuodamiesi į vyresnįjį kaimyną, nuolat gainiojo oranžinį kamuolį. Jo iš rankų nepaleisdavo ir Edgaras.

Į tikrąsias treniruotes jis nuėjo kur kas vėliau nei jo bendraamžiai. Tik penktoje klasėje gerokai ištįsusį sūnų mama nuvedė į Kauno krepšinio mokyklą. Vaikinui pasisekė – pateko į talentų kalvio Kazio Maksvyčio grupę. Iš pradžių treneris ketino naujoką nusiųsti į antrąją, silpnesnę komandą, tačiau jos pratybos vyko atokiau nuo miesto centro ir buvo sunkiau pasiekiamos visuomeniniu transportu.

Nežinia, ar tik atsižvelgdamas į šias banalias buitines aplinkybes, ar jau tada įžvelgęs neeilines vaikino galimybes, K.Maksvytis jam leido iškart prisidėti prie pagrindinės ekipos treniruočių.

Pirmieji metai parodė, kad treneris nesuklydo. Naujokas greit prisivijo komandos draugus, o netrukus tapo vienu ekipos lyderių. Dar po kelerių metų E.Ulanovas su K.Maksvyčiu jau skynė pergales jaunučių, jaunių ir jaunimo Europos bei pasaulio čempionatuose.

Praėjusį sezoną puolėjas, vilkėdamas Klaipėdos "Neptūno" klubo marškinėlius, sulaukė pirmojo svaraus pripažinimo vyrų krepšinyje: kaunietis buvo išrinktas geriausiu jaunuoju krepšininku iškart dviejuose turnyruose – Lietuvos krepšinio lygos (LKL) ir VTB Vieningosios lygos. Pasidžiaugęs LKL sidabru, jis buvo pakviestas išmėginti jėgas rezervinėje Lietuvos rinktinėje, o svarbiausia – prisidėti prie "Žalgirio".

"Ateina sezonas, kurio ilgai laukiau. Todėl man pačiam labai įdomu pažiūrėti, kaip viskas klostysis, – sakė "Kauno dienai" krepšininkas. – Jau gerą mėnesį sportuoju su fizinio rengimo treneriu. Pradėjau ruoštis iš anksto, nes metai bus nelengvi. Krūviai manęs negąsdina, esu patyręs visokiausių išbandymų".

– Edgarai, po sėkmingo praėjusio sezono "Neptūno" komandoje "Žalgirio" aistruoliai tikisi, kad panašiai, jei ne ryškiau, atsiskleisite ir Kauno ekipoje. Ar dideli išankstiniai lūkesčiai neslegia psichologiškai? - "Kauno diena" paklausė E.Ulanovo.

– Išskirtinio, reikšmingo vaidmens komandoje man niekas negarantavo, tad ir lūkesčiai turi būti apgalvoti. Būsiu naujokas, todėl reikės išsikovoti vietą aikštėje. Jeigu pavyks įsitvirtinti, tuomet svarbios pareigos ir užduotys ateis savaime. O kad yra žmonių, kurie apie mane taip gerai galvoja, man tik padeda. Tikiuosi, jie palaikys mane visą sezoną.

– Dvi lygos jus jau pripažino geriausiu jaunuoju krepšininku. Ar jaučiate, kad ūgtelėjo jūsų meistriškumas? O galbūt tiesiog labai sekėsi?

– Kažkiek sėkmės taip pat buvo, bet tikriausiai daugiau lėmė būtent žaidimas. Daug rungtynių įvairiuose turnyruose, įgijau vertingos ir skirtingos patirties. Manau, kad paaugau kaip krepšininkas, gerokai drąsiau galiu žaisti keliose pozicijose. Vis dėlto noriu, kad mano metimas būtų stabilesnis, kad geriau valdyčiau kamuolį. Esu kovingas, emocingas žaidėjas, tad, jeigu apima azartas, mane sunku sustabdyti. Stengiuosi įkvėpti ir komandos draugus.

– Prie šuolio tikriausiai prisidėjo tai, kad žaidėte komandoje, kuriai diriguoja jūsų pirmasis treneris K.Maksvytis. Tad ar sulaukęs "Žalgirio" kvietimo nedvejojote? Juolab kad "Neptūno" irgi laukia kovos Eurolygoje.

– Dauguma mano artimųjų ir draugų patarė dar bent metus likti "Neptūne". Kiti – atvirkščiai: ragino kelti sparnus atgal į Kauną. Visada svajojau žaisti "Žalgiryje", turiu sutartį su Kauno klubu, todėl nedvejojau. Praėjusį sezoną jau buvo atsibodę žaisti Kaune ir jaustis svečiuose – noriu, kad kauniečiai sirgtų už mane, o ne prieš, tad grįžau į Kauno komandą (juokiasi – aut. past.). Be to, šie metai "Žalgiryje" man tinkamiausi iš visų penkerių, kai turiu sutartį su LKL čempionų klubu. Komandoje įvyko nemažai permainų, o ir aš po sėkmingo sezono jaučiuosi pakiliai.

– Gal iš "Žalgirio" trenerių sulaukėte garantijų, kad žaidimo laiko jums skirs ne mažiau nei "Neptūne"?

– Tokių pažadų nebuvo. Yra nuostata: kas bus vertas, tas atitinkamai tiek ir žais.

– Per savo neilgą profesionalo karjerą pakeitėte net penkis klubus – po vieną kasmet. Kodėl nepavyko ilgėliau užsibūti Kauno "Baltuose", Pasvalio "Pieno žvaigždėse", Panevėžio "Lietkabelyje" ar "Neptūne"?

– Tai ne vien nuo manęs priklausė. Tiesiog taip klostosi karjera. Kasmet mane vis paskolindavo. "Baltuose" gal būčiau žaidęs ilgiau, bet klubas po metų išnyko. Teko ieškoti naujos ekipos. Kai atsirado "Neptūno" variantas, viliojo tai, kad komanda dalyvavo Europos taurės turnyre. Kaita turi savų pranašumų. Padirbėjau su įvairiais treneriais, išmokau greičiau adaptuotis naujuose kolektyvuose, pravertė patyrusių žaidėjų patarimai, iš vidaus pamačiau krepšinio virtuvę. Tai man bus naudinga ateityje.

– Prieš trejus metus, kai K.Maksvyčio treniruojama Lietuvos jaunimo rinktinė laimėjo pasaulio čempionatą, treneris išreiškė viltį, kad netrukus dauguma auksinės komandos narių sudarys ir vyrų rinktinės pagrindą. Tačiau kol kas tik Jonas Valančiūnas, jūs ir dar keli vaikinai sėkmingai skinasi kelią didžiajame krepšinyje, o kai kurie buvę bendražygiai netgi nedomina LKL klubų arba jų pavardės dažniau minimos pramogų pasaulyje. Ką manote apie tai?

– Mūsų kartos žaidėjų problema ta, kad, užgriuvus šlovei, vėliau ne visi sugebėjome darbu įrodyti, kas ko vertas. Be to, vieniems koją kišo traumos, kiti gal stokojo atsidavimo krepšiniui. Kita vertus, mūsų amžiaus žaidėjų dar nereikia nurašyti. Man vieni sėkmingi metai su kaupu kompensavo ne itin gerus ankstesnius sezonus. Lietuvoje taip jau būna, kad po prastesnių metų visi nurašo, todėl kitąmet atsitiesti prireikia dukart daugiau jėgų ir pastangų.

– Ne vienas žaidėjas iš jūsų auksinės kartos ieškojo laimės JAV. Ar jums nebuvo pagundos išmėginti jėgų NCAA čempionate?

– Kai buvau jaunesnis ir žaidžiau "Žalgirio" dublerių komandoje, tokių minčių buvo. Bet, sudaręs su klubu ilgalaikę sutartį, nutariau likti Lietuvoje ir dėl to nesigailiu. Žinoma, būtų įdomu patirti – kaip ten, už Atlanto, bet yra ir rizikos. Koledžo, universiteto rinkimasis – savotiška loterija. Niekada nežinai, į kokią aplinką pateksi, kaip priims treneris ir kiek žaidimo minučių skirs, kokio stiliaus krepšinį žais komanda.

– Ar pasitaikė momentų, kai norėjote mesti krepšinį?

– Sunkesni metai buvo Pasvalyje ir Panevėžyje. Pirmasis sezonas, kai palikau Kauną. Nei draugų, nei artimųjų. Buvo sudėtinga pritapti komandose, kuriose tada žaidė nemažai legionierių. Tačiau ribos, kad norėčiau padėti tašką, nepriėjau. Susikaupiau, apsišarvavau kantrybe ir ėmiau dar sunkiau dirbti. Tai davė vaisių.