Vasaros metamorfozės: nuo medalių iki marihuanos

Pirmoji vasaros pusė Lietuvos krepšinyje buvo spalvinga ir permaininga. Moterų rinktinė Europos čempionate ginklus sudėjo jau po pirmojo etapo, stipriausi šalies devyniolikmečiai iškovojo pasaulio bronzą, o iki tol pagirtinai rungtyniavusi studentų rinktinė iš kovos dėl medalių pasitraukė ketvirtfinalyje.

Šį barjerą Europos pirmenybėse netrukus bandys peržengti jaunimo (iki 20 metų) rinktinė. Jos vyriausiasis treneris Tomas Pačėsas dar prieš čempionatą iš kandidatų sąrašo dėl naktinių šėlionių išbraukė Tomo Lekūno ir Edgaro Zinevičiaus pavardes.

Apsukriojo krepšinio vadybininko Jono Vainausko išgirtasis Žydrūnas Kelys dėl marihuanos vartojimo sulaukė 3 mėnesių diskvalifikacijos. Vėliau gynėjas įkliuvo policijai dėl to, jog vairavo automobilį, nors tam teisės neturėjo.

Naujausias skandalas – Didžiulių ir Lavrinovičių telekomunikacijos istorija. Prieš akis – vyrų rinktinės pasiruošimas Europos čempionatui Slovėnijoje. Kaip šių įvykių fone atrodo mūsų krepšinio ir bendros kultūros įvaizdis? Ir ar tikrai Lietuvai verta sunerimti dėl ryškių žvaigždžių trūkumo? Apie tai savaitraštis „Vilniaus diena“ kalbėjosi su Prienų „TonyBet“ strategu Virginijumi Šeškumi ir buvusiu krepšininku, dabar krepšinio komentatoriumi dirbančiu Vaidu Čeponiu.

Šventų - nėra

- Pastaruoju metu viešojoje erdvėje netrūksta skandalingos informacijos apie krepšininkus. Tai byloja apie tam tikras tendencijas, ar šią situaciją reiktų vertinti kaip dirbtinai sukeltą ažiotažą?, - paklausėme specialistų.

V. Šeškus: „Tokių dalykų tikrai pasitaiko. Tačiau tai paprastai pasiekia viešo teismo. Švelnesnis treneris krepšininkų nuklydimus atleidžia. Manau, drausmindami jaunus žaidėjus treneriai elgiasi teisingai. Tokių dalykų būti neturi. Vyrų krepšinis – kas kita. Ten visi yra užtektinai subrendę, kad suvoktų galimas pasekmes už savo veiksmus ir prisiimtų deramą atsakomybę“.

V. Čeponis: „Nemanau, kad tai dirbtinai sukeltas ažiotažas. Visais laikais buvo krepšininkų, kurie pažeidinėjo sportinį režimą. Tik anksčiau, sovietiniais laikais, tokie dalykai beveik nepatekdavo į žiniasklaidą“.

- Ar teko tiesiogiai susidurti su krepšininkų posūkiais į kairę? Kur nustatytumėte leistiną ribą?

V. Šeškus: „Jeigu krepšininkui nustatysi ribą, jis ją būtinai peržengs. Per trenerio karjerą teko matyti įvairių situacijų. Stengiamės tokius dalykus spręsti komandos viduje. Sezonas ilgas, visi esame žmonės. Dažniausiai užtenka rimto ir nuoširdaus pokalbio, kad auklėtinis suprastų kuo nusikalto. Galų gale, tai suaugę žmonės, paskui kiekvieną juk nepribėgiosi. Jeigu jau norisi to alaus bokalo, sakau, kad atrastų tinkamą laiką ir vietą“.

V. Čeponis: „Komentuodamas įkaušusių ar neblaivių žaidėjų tikrai nesu matęs, bet esu su keliais tokiais susidūręs, kai dar pats rungtyniavau Lietuvos aukščiausiosios lygos čempionate prieš pat LKL įsikūrimą. Taip pat Vilniaus universiteto ekipoje, kuriai atstovavau, buvo vienas kitas krepšininkas, kuris rungtynių išvakarėse kartais išlenkdavo penkis ar daugiau bokalų alaus, ar išmaukdavo puslitrį degtinės, o paskui eidavo žaisti. Tiesa, vienam tokiam buvusiam mano komandos draugui tai netrukdydavo kitą dieną po linksmybių nuolat pelnyti po 15-20 ar daugiau taškų. O varžybų lygis tikrai nebuvo žemas. Tada Lietuvos pirmenybėse rungtyniavo ir Kauno „Žalgiris“, „Žalgirio“ dubleriai, Kauno „Atletas“. Meistriškumo nepragersi (juokiasi, - aut. pastaba). Žinau, kad abstinentais toli gražu nebuvo ir kai kurie buvęs labai garsūs Lietuvos krepšininkai. Vienas jų man yra pasakojęs, kad nesyk yra žengęs į aikštę pagiringas. Tačiau šie paklydimai nesutrukdė jam tapti aukščiausio lygio žaidėju. Žinoma, tai nėra sektinas pavyzdys. Manau, sezono metu tikras profesionalas turėtų apskritai nevartoti jokio alkoholio“. 

- Ar reiktų toleruoti ypatingo talento klaidas už aikštelės ribų?

V. Šeškus: „Vyrų krepšinyje galbūt. Tačiau jaunimo rinktinėse būtina taikyti vienodas drausmės taisykles. Atleisi kartą, galvos, kad pro pirštus pažiūrėsi ir antrą. Tokiu atveju prasidėtų kalbos dėl dvigubų standartų taikymo, smuktų trenerio reputacija“.

V. Čeponis: „Lietuvos krepšinio talentų neturime tiek daug, kad po vieno nusižengimo reikėtų jiems kapoti galvas. Manau, pirmiausia su jais reikėtų žmogiškai pasikalbėti treneriui, komandos vadovams, o ne iš karto griežtai bausti. Jei paklydimai kartojasi, tada jau griežtos sankcijos neišvengiamos. Aišku, ir pokalbiai, ir bausmės ne visada padeda sportinės drausmės pažeidinėtojams grįžti į doros kelią. Asmeniškai pažįstu nemažai žaidėjų, kurie buvo be galo talentingi, tačiau savo gabumus paskandino alkoholyje“.

- Kaip vertinate muzikantų Erikos ir Jurgio Didžiulių bei dvynių Kšištofo ir Darjušo Lavrinovičių konflikto istoriją? Juk niekas iš tiesų nežino, kas įvyko tą lemtingą naktį...

V. Šeškus: „Vyrukai buvo jauni. Arvydas Sabonis gerai pasakė, kad jei ne žiniasklaida, jie net nebūtų sėdę į tą kalėjimą. Tai greičiau buvo teismo noras parodyti, kad galima nuteisti ir krepšininkus. Jeigu jiedu ir padarė klaidą, ją jau išpirko. O dėl Didžiulių...Kiekvienas galime turėti savo nuomonę, tačiau skelbti ją viešai šioje situacijoje, manau, yra populizmas. Man patiko brandi brolių reakcija. Jie parodė, kad nepasiduoda panašaus tipo provokacijoms.

Visi darome klaidų. Ta mūsų Lietuvėlė labai mažytė, visi dalykai išeina į aikštę. Kai kuriais atvejais gaunasi sugedęs telefonas. Pamenate, kai už naktinius pasilinksminimus buvo atleista rinktinės lyderiams? Tuometinis Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidentas Vladas Garastas sankcijų žaidėjams norintiems žurnalistams pasiūlė šalies garbę čempionate ginti patiems“.

V. Čeponis: „Nemanau, kad tai yra muzikantų viešųjų ryšių akcija. Kiek žinau, Erika ir Jurgis yra tvirtų principų ir įsitikinimų žmonės. Tačiau jų pareiškimui nepritariu. Taip, broliai padarė didžiulę klaidą, bet jau atliko bausmę ir kaltę išpirko“.

Kokia jaunimo ateitis?

- Įvairaus amžiaus jaunimo rinktinės tarptautinėse arenose tradiciškai skina pergales, tačiau Š. Marčiulionio krepšinio akademija skambina pavojaus varpais – trūksta aukšto meistriškumo krepšininkų. Žaidžiame per daug komandinį krepšinį?

V. Šeškus: „Galbūt. Abu mano vaikai žaidžia sporto mokyklose. Didžiosios mokyklos labai didelę reikšmę skiria pergalėms. Anksčiau būdavo taip: jeigu esi šiek tiek aukštesnis už bendraamžius – tave stato po krepšiu. Esu įsitikinęs, iki dešimties vaikai turi žaisti krepšinį be pozicijų. Kai vaikams sukanka 13 metų, jie pradeda stypti, tuomet ir pasimato galima ateities vizija. Jeigu dvimetrinis žmogus mokės varytis kamuolį, mokės pataikyti iš toliau, rinktinei ir klubams nuo to bus tik geriau. Tokių žaidėjų kaip Dirkas Nowitzki ar Toni Kukočas dabar labai trūksta.
Serbų komandose dažniausiai būna 2 žaidėjai, kuriems duodama improvizacijos laisvė. Pas mus daugiau remiamasi komandine dvasia, reikalaujama derinius išpildyti iki galo, mažiau žaidimo vienas prieš vieną. Galbūt todėl pas mus individualybių ir nėra daug.

Lietuvos devyniolikmečiai šią vasarą jau iškovojo pasaulio bronzą, tačiau nė vienas nepateko į geriausių čempionato žaidėjų penketą. Tomas Dimša, Marius Grigonis ir kiti tikrai gali pasiekti aukščiausią lygį. Ta pati situacija nutiko pernai Eurolygos jaunių (iki 18 metų) finalo ketverte. „Lietuvos ryto“ komanda tapo čempionais, tačiau nė vienas žaidėjas nesulaukė išskirtinio organizatorių dėmesio. Suprantu, kad treneriams tikrai nėra lengva, jie turi įtikti ir sporto mokyklų vadovams, ir tėvams“.

V. Čeponis: „Su individualiai stipriais, talentingais krepšininkais reikia dirbti papildomai. Lietuvoje tai daro tik maža dalis trenerių. Reikia daugiau ugdyti  jaunų žaidėjų sveiką egoizmą aikštėje, o ne vien kalti į galvą, kad būtina žaisti komandinį krepšinį. Mūsų šalyje labai trūksta tokių sveikai įžūlių krepšininkų, kaip, tarkim, Šarūnas Marčiulionis, Šarūnas Jasikevičius“. 
- Galingai pirmajame etape rungtyniavę ir garsių pavardžių nestokoję Lietuvos studentų rinktinė universiados  ketvirtfinalyje pralaimėjo australams. Kodėl sutrikome, kai prieš mus buvo taikoma intensyvi gynyba ir nesugebėjome atsakyti tuo pačiu?

- Galingai pirmajame etape rungtyniavę ir garsių pavardžių nestokoję Lietuvos studentų rinktinė universiados  ketvirtfinalyje pralaimėjo australams. Kodėl sutrikome, kai prieš mus buvo taikoma intensyvi gynyba ir nesugebėjome atsakyti tuo pačiu?

V. Šeškus: „Teko bendrauti su Adu Juškevičiumi. Įžaidėjas minėjo, kad viskas lyg ir buvo gerai, komanda buvo tinkamai pasiruošti. Tačiau jie dar patys nesupranta to, kas įvyko. Galbūt meškos paslaugą padarė pernelyg silpni varžovai grupės varžybose, kai lyderiai buvo pripratę žaisti mažiau. Man keisčiausia, kad komanda, kurioje žaidė tokie profesionaliame krepšinyje užgrūdinti snaiperiai kaip Gediminas Orelikas ar Eimantas Bendžius, sugebėjo įmesti vos 55 taškus. Užgriuvusi atsakomybė ir įtampa padarė savo.

Australai buvo tikrai silpnesni, tačiau po lietuvių puolime gautos techninės pražangos patikėjo, kad gali kovoti dėl pergalės. Daugiausiai tokio tipo pražangų savo komandoje gaudavau aš, tačiau krepšininkai nuo to tik „užsivesdavo“ (juokiasi, - aut. pastaba). Negalime sau leisti gauti techninės pražangos puolime. Studentų savijauta po šio pralaimėjimo buvo nepavydėtina. Žaisti dėl 5-8 vietų jiems nebuvo jokios motyvacijos“.

V. Čeponis: „Nemačiau tų rungtynių, todėl neturiu teisės kritikuoti studentų rinktinės. Mano galva, treneris Danius Adomaitis, kurį pažįstu jau labai seniai ir kuris garsėjo kaip mąstantis, intelektualus krepšininkas, jau dabar yra neblogas treneris ir turi puikių šansų tapti  labai aukšto lygio strategu.
Galiu pakomentuoti, kodėl Lietuvos moterų rinktinė nuolat sutrikdavo susidūrusi su kieta varžovių gynyba Europos čempionate, nes atidžiai stebėjau visus lietuvių mačus. Liūdna pripažinti, bet faktas - beveik visos mūsų rinktinės antrosios linijos žaidėjos prastai varo kamuolį, nesugeba atlikti ir nesudėtingų perdavimų. Tai jau krepšinio abėcėlės dalykai“. 

Pagyros rinktinei

- Ar šioje komandoje be A. Juškevičiaus ir Vytenio Čiužausko, jau pakviestų į rinktinės stovyklą, pamatėte kandidatų, kuriuos Jonui Kazlauskui taip pat būtų verta išmėginti?

V. Šeškus: „Reikia žiūrėti į konkrečias pozicijas. Adas yra realiausias žmogus, kuriam duočiau daugiausiai šansų. Jis pagerino savo taiklumą, gali žaisti 1-2 pozicijoje. Nenoriu nieko įžeisti, tačiau vertinant objektyviai ir atsižvelgiant į pastarąjį sezoną, „Žalgirio“ įžaidėjas yra vienintelis studentų rinktinėje, kuris vertas vykti į Slovėniją“.

V. Čeponis: „V. Čižauskas yra bebaimis veržlus įžaidėjas, kuris po metų kitų turėtų būti tvirtas rinktinės narys. Daugiau iš studentų rinktinės šiuo metu nelabai yra ką išmėginti, nes dar nėra priaugę iki nacionalinės komandos lygio. Nebent Šarūną Vasiliauską, bet tarp rinktinės kandidatų jau ir taip bus trys įžaidėjai“.

- Kokios įtakos trenerio schemoms turės Pauliaus Jankūno netektis?

V. Šeškus: „Sunkiojo krašto pozicijoje sėkmingai gali žaisti Donatas Motiejūnas. Treneris lyg nujausdamas į kandidatų sąrašą įtraukė daugiau aukštų žmonių. Jonas Valančiūnas NBA Vasaros lygoje rodo žvėriškai gerą sportinę formą. Nenoriu anksčiau laiko prikarksėti, tačiau turint omenyje tai, kiek rinktinių į Slovėniją atvyks nukraujavusios, turėtume patekti į geriausiųjų ketvertuką.
Daug kas priklausys nuo to, kokį varžovą gausime ketvirtfinalyje. Tai pats pavojingiausias etapas. Toli pavyzdžių ieškoti nereikia. Galime prisiminti dvejų metų senumo istoriją su makedonais. Vienas neatsakingas perdavimas ir... Gali nesisekti, tačiau komanda turi būti smagi. Į tai atsižvelgiu formuodamas ir savo komandą. Jeigu atvirai, šiais metais galėčiau susiginčyti, kad bus smagi rinktinė, kuri pateks į ketvertuką“.

V. Čeponis: „Netektis yra didelė, nes Paulius geriau ginasi nei kiti sunkieji puolėjai – D. Motiejūnas, K. Lavrinovičius. Apskritai iš priekinės linijos krepšininkų patikima gynyba pasižymi tik Robertas Javtokas, bet ne tokia solidžia kaip prieš keletą metų. Sunku pasakyti, bet galbūt J. Kazlauskas neturėdamas P. Jankūno dažniau pasitelks zoninę gynybą“.

- Tie patys broliai Lavrinovičiai dar galėtų būti tvirtais rinktinės ramsčiais?

V. Šeškus: „Abu Lavrinovičiai rinktinei tikrai padėtų. Sako, kad gynyba niekada nebuvo stipriausias jų žaidimo komponentas, tačiau buvau nustebęs, kaip jie  „Žalgiryje“ jie sugebėdavo kibiai gintis vienas prieš vieną ar du prieš du. Tai būtų vieni iš labiausiai patyrusių žaidėjų. Su broliais teko bendrauti Lietuvos krepšinio lygos (LKL) „Žvaigždžių dienos“ metu. Kaip žmonės jie paliko labai šiltą įspūdį.
Didžiausia problema yra traumos. Šiai minutei jie nėra sudarę kontrakto. Jeigu atsinaujins nugaros traumos, tai gali įtakoti jų sprendimą. Tačiau negalime dejuoti, kad atsisakė žaisti vienas ar kitas krepšininkas. Turime į katilą įmesti ir jaunesnius - 22-23 metų žaidėjus“.

V. Čeponis: „Brolių geriausi laikai jau praeityje, be to, juos, ypač Darjušą, pastaraisiais metais dažnai persekioja traumos. Tiesa, manau, kad Lavrinovičiai dar gali būti naudingi rinktinei. Ypač dėl to, kad gali pataikyti iš toli ir tokiu būdu ištraukti iš baudos aikštelės savo tiesioginius oponentus. Jei P.Jankūnas nebūtų traumuotas, o Darius Songaila nebūtų baigęs karjeros rintinėje, spėju, kad J.Kazlauskas būtų pasirinkęs juos, o ne brolius. Tačiau dabar nėra kitos išeities“.

- Treneri, kaip jūsų sūnui Edvinui sekasi atsigauti po sunkios traumos?

- Viskas vyksta pagal planą. Ar reabilitacija buvo sėkminga aiškiau pasimatys po pusantro mėnesio. Kaip jaunam vaikinui pagrindinėje „Lietuvos ryto“ sudėtyje jam bus sunku. Kita vertus, šiais laikais viskas yra jo rankose. Jeigu trūks meistriškumo, reiks daugiau dirbti. Aplink daugybė pavyzdžių, kai kantrus darbas pasiveja ir pranoksta talentą.

Kalbant konkrečiau, vilniečių treneris Dirkas Bauermannas yra tipinis vokiečių strategas, kuris aikštelėje reikalauja preciziškos tvarkos. Kaip  kas supranta tą griežtumą, aš irgi rėkiu per rungtynes, tačiau gyvenime, manau, esu pakankamai draugiškas (juokiasi, aut. pastaba). Artimiausiu metu stebuklų Edvinui tikėtis neverta. Jis nepelnys daugiausiai taškų. „Lietuvos ryto“ ekipa rudenį sieks patekti į Eurolygą. Visiems komandos draugams jau bus sukakę bent 22-dveji, jam - vos 18-lika. Tikiuosi, treneris pamatys, kad pratybose Edvinas visada atiduoda visą širdį, į salę ateina pirmas ir išeina paskutinis. Tai yra svarbiausia.