R. Jarutis: apie LKL grandus ir šansus Europos čempionatuose

Su Rolandu Jaručiu susitikome vieną iš pažiūros saulėtą popietę. Taip atrodė tik iš pradžių, nes vos pradėjus pokalbį vienoje iš sostinės Pilies gatvių lauko kavinių mus užklupo didžiulė liūtis su perkūnija.

Vis dėlto gamtos stichija sujaukė tik R.Jaručio planus Sereikiškių parke pažaisti taip mylimą tenisą, bet ne mūsų ilgą ir išsamų pokalbį.

„Mariupolyje daug dirbau su asmeniniu treneriu, nes noriu nugalėti visus savo draugus. Tai beveik pavyko padaryti – liko tik vienas neįveiktas“, – juokėsi R.Jarutis.

37-erių R.Jarutis baigė savo darbus Mariupolio „Azovmaš“ komandoje ir grįžo į Lietuvą. Ukrainos klube lietuvis spėjo pabuvoti labai skirtinguose vaidmenyse – žaidėjo, trenerio irsporto direktoriaus. Būtent pastarosios pareigos buvo paskutinės R.Jaručio Mariupolyje.

„Beveik šešerius metus dirbau Ukrainoje, todėl manau, kad atėjo laikas kažkokiems naujiems planams. Laikas Mariupolyje bus labai geras prisiminimas, gera patirtis. Ten liko daug gerų draugų, taip pat išliko draugiški santykiai su „Azovmaš“ klubu. Manau, kad su juo palaikysiu glaudžius ryšius ir jeigu jiems reikės mano pagalbos, aš visada padėsiu. Šiai komandai jaučiu didelę simpatiją. Kur bežaisdamas, kur bebūdamas, tu vis tiek atiduodi dalį savo širdies, sveikatos, emocijų. Manau, kad dabar geras laikas pokyčiams“, – portalui Krepsinis.net pasakojo R.Jarutis.

– Kas lėmė sprendimą palikti Mariupolį? – paklausiau R.Jaručio.

– Sutapo du dalykai: mano paties noras ir pasibaigęs sutarties laikotarpis. Visus darbus nuveikiau ir palikau klubą be jokių įsiskonimų, be jokių teisminių ginčų. Viskas buvo profesionaliai suorganizuota, viskas profesionaliai funkcionuoja. Liko dirbti patikimi žmonės, todėl procesas toliau judės. „Azovmaš“ klubui, Mariupolio miestui ir visam Ukrainos krepšiniui didele netektimi tapo komandos prezidento Aleksandro Savčiuko mirtis. Viskas susidėjo į vieną. Be to, norisi jau pradėti gyventi Lietuvoje.

– Buvote žaidėju, treneriu, direktoriumi. Dabar vėl žaisti turbūt nepavyks, bet kokiame vaidmenyje dabar norėtumėte būti?

– Kol kas konkrečių planų neturiu – laikas viską savaime sustatys į vietas. Aš pats turiu idėjų ir planų, o taip pat esu atviras ir visiems pasiūlymams. Dabar tiesiog bendrauju su žmonėmis ir domiuosi Lietuvos krepšiniu. Nebuvau nuo jo labai nutolęs, tačiau manęs ir nesiejo tokie glaudūs ryšiai kaip su Ukrainos krepšiniu. Man čia labai daug naujų dalykų, daug atradimų – viskas gražu.

– O trenerio darbas vis dar domina?

– Kodėl gi ne? Trenerio patirtį labai vertinu, nes tai man buvo ne tik profesinis įgūdis, bet ir gyvenimiška patirtis. Aš negalėjau įsivaizduoti, kad trenerio darbas toks sudėtingas. Netgi dirbdamas sporto direktoriumi savo klube dalyvaudavau visose treniruotėse. Mūsų komandoje dirbo tikrai geri specialistai ir man buvo labai įdomu pasimokyti naujų dalykų. Turiu savo trenerių idealus – Joną Kazlauską ir Rimą Kurtinaitį. Trečioje vietoje sakyčiau, kad Željo Obradovičius. Šių trenerių filosofija, jų krepšinio supratimas man labai imponuoja. Tikrai turiu ko pasimokyti ir kodėl gi vėl nedirbti treneriu? Dabar tikrai nesakau „ne“, o viską parodys laikas.

– Kurie dalykai, palyginus su Lietuva, Ukrainos krepšinyje paliko teigiamą įspūdį, o kurie – neigiamą?

– Jeigu žiūrint iš žaidėjo pusės, Lietuvoje geriausias dalykas yra namai, draugai, šeima. Tai yra lyg „sparnai“. Kai nesi legionierius, tu gauni daugiau pasitikėjimo kreditų, tau daugiau atleidžiama ir nesi stebimas lyg per padidinimo stiklą. Esi savas tarp savų. Kad ir kaip viskas gražiai klostytųsi, kitoje šalyje tu esi svetimas. Daugelis tave priima draugiškai ir maloniai. „Azovmaš“ prezidentas Savčiukas buvo ne tik Ukrainos, bet ir Lietuvos krepšinio sirgalius. Neveltui tiek metų klube dirbo Rimas Girskis, o kasmet žaidžia bent jau po vieną lietuvį. Komplektuojant komandą vienas iš pirmųjų klausimų buvo, koks gi lietuvis šį sezoną žais pas mus.

Yra kita dalis žmonių, kuriems tu esi atvykėlis ir užimi kažkieno vietą. Galbūt svarbiausia yra rezultatai, kurie buvo neblogi, bet namai yra namai.

Jeigu žvelgiant į organizacinės pusės, Lietuvoje yra kur kas lengviau dirbti. Ukrainoje yra daug tokių taisyklių, kurios galioja tik toje šalyje. Tai yra savotiška patirtis, savotiška egzotika ir menas. Reikia tarp tų nerašytų taisyklių laviruoti ir rasti klubui naudingą sprendimą.

– Negaliu nepaklausti: kokios gi tos nerašytos taisyklės?

– Nelabai norėčiau apie tai kalbėti, nes buvau toje virtuvėje. Galiu pasakyti tik tiek, kad pati Ukrainos lyga yra labai išaugusi ir gerokai sustiprėjusi. To pasėkoje, „Azovmaš“ yra žaidęs Vieningosios lygos finaliniame ketverte, nors rusai nelabai nori įsileisti kitų šalių klubų ir viską aiškintis tarpusavyje. Taip pat pavyko įsisprausti tarp tokių grandų kaip Kauno „Žalgiris“ ar Vilniaus „Lietuvos rytas“. Europoje „Budivelnik“ klubas gavo vardinį kvietimą į Eurolygą. Manau, kad už dyką niekas kvietimų nedalija. Lygis tikrai yra pakilęs ir lyga yra labai stipri.

– Kaip manote, už kokius nuopelnus „Budivelnik“ gavo kvietimą į Eurolygą?

– Jeigu „Azovmaš“ ir būtų laimėjęs Ukrainos pirmenybių finalą, mes net nebūtume bandę gauti kvietimą. „Budivelnik“ jau daug metų dirbo ta linkme. Taip pat tai yra didelės šalies ir nuostabaus miesto Kijevo komanda. Rinkodaros ir krepšinio geografijos plėtimo požiūriu, Eurolygai naudinga turėti tokią komandą. Tas pats „Azovmaš“ gaudavo vardinius kvietimus į Europos taurę, nors prioritetas visada buvo Vieningoji lyga, o į Europos taurę daugiau žiūrėjome pro pirštus. „Budivelnik“ daugelio metų įdirbis vainikuotas sėkme ir su tuo belieka juos pasveikinti.

– Tai, kad 2015 metais Ukrainoje vyks Europos čempionatas, taip pat prisidėjo prie Eurolygos skirto vardinio kvietimo?

– Žinoma. Tai yra labai didžiulis nuopelnas Ukrainos krepšinio federacijos su Volkovu priešakyje, nes jie sugebėjo gauti teisę rengti Senojo žemyno pirmenybes. Aš esu įsitikinęs, kad čempionatas bus gerai organizuotas ir vyks labai sklandžiai. Visi bijojo dėl Europos futbolo čempionato, bet jis visai neblogai vyko. Visa organizacija buvo be jokių didelių trikdžių.

– Teko girdėti, kad Mariupolyje yra kenksmingos gyvenimo sąlygos. Apie tai viešai kalbėjo ir „Azovmaš“ marškinėlius vilkėjęs Tomas Delininkaitis.

– Mariupolis yra ekologiškai labai užterštas miestai. Tai – faktas. Tie patys žaidėjai tik dalį viso sezono laiko praleidžia Mariupolyje. Klubas yra sudaręs visas gyvenimo sąlygas toliau nuo visų gamyklų, arčiau jūros. Nėra daug ko norėti iš ekologijos, kadangi Mariupolis yra vienas iš didžiausių metalurgijos pramonės miestų. Aš girdėjau iš kai kurių žaidėjų nuomones dėl sveikatos, bet jie gyvena su savo nuomone, o aš gyvenu su savąja.

Esu žaidęs daugelyje šalių ir kiekviena valstybė man yra nauja patirtis ir nauji atradimai. Yra viena labai paprasta taisyklė: atvažiavai į svetimą šalį, tuomet gerbk jos žmones, kalbą, papročius ir kultūrą. Aš ją vadovaujuosi ir man buvo nuostabu tiek Varšuvoje, tiek Lisabonoje, tiek Limasolyje. Toje pačioje Ukrainoje viskas buvo gerai. Sutikau daug gerų žmonių ir niekada neturėjau su tuo problemų.

– Ar likote patenkinti Simono Serapino žaidimu praėjusį sezoną? Buvo rungtynių, kai jis iš vis nežaisdavo arba pasirodydavo ant parketo epizodiškai.

– Neregistruojamas Simonas buvo dėl legionierių limito. Į sezono pabaigą jis buvo įgavęs labai gerą sportinę formą. Klubas su lyg kiekvienu mėnesiu mažino biudžetą ir tikslas buvo baigti sezoną be skolų. Buvo iškelta užduotis, kad klubas būtų mokus ir nebūtų jokių įsipareigojimų likučių. Mums teko išsiskirti su keliais žaidėjai ir labai stipriai apkarpyti biudžetą. Pats esu su Serapinu žaidęs ir jis yra nuostabus žmogus bei tikras profesionalas. Galbūt kartais treneriai priimdavo sprendimą jo neregistruoti, bet tiek treniruočių, tiek žaidybiniame procese jis išliko profesionalu. Jo darbu kokybe ir rezultatais klubas yra patenkintas.

– Kiek maždaug procentų sumažėjo biudžetas?

Nuo tų laikų, kai komandoje žaidė Thomasas Van den Špiegelis, Khalidas El-Aminas ir Kenanas Bajramovičius, dabar likę vos 30 procentų to biudžeto. Tai yra didžiuliai skaičiai, nes tikrai nėra lengva prisivilioti aukšto lygio žaidėjus, kadangi Mariupolis nėra Vilnius ir nėra Kijevas.

– Sakote, kad į Mariupolį yra sunku pasikviesti aukšto lygio žaidėją. Kokiais būdais viliodavote krepšininkus?

– Bandydavome suteikti kuo geresnes gyvenimo sąlygas, ypatingai užsieniečiams. Aš net pats dalyvaudavau atrenkant aukles vaikams ar mokytus. Klubo pastate buvome skyrę kabinetą, į kurį ateidavo legionierių vaikai. Taip pat ir mūsų žaidėjai ateidavo mokytis anglų kalbos, nes į kontraktą buvome įtraukę tokį punktą. Manau, kad tie krepšininkai man bus dėkingi.

Legionieriams skirdavome namus prie su vaizdu į jūrą, kuo toliau nuo tų gamyklų, kad jų gyvenimo kokybė nenukentėtų. Norėjome, jog patys sportininkai turėtų vieną tikslą – treniruotės ir rungtynės. Kiekvienas krepšininkas turėjo automobilį su asmeniniu vairuotoju, kuris rūpinasi tiek žaidėju, tiek jo šeima. Mariupolio apylinkėse daug graikų išeivių ir miestas buvo gana kosmopolitiškas. Yra universitetų nemažai, kur studijuoja užsieniečiai. Tikrai smagu ten.

„Azovmaš“ medicinos ir reabilitacijos paslaugos būdavo aukščiausio lygio, kadangi klubui priklausė sveikatingumo kompleksas. Daug kas stebėdavosi, kad „Azovmaš“ atkrintamosiose varžybose geriau žaisdavo nei reguliariajame sezone. Taip yra todėl, kad žaidėjai būdavo geriau paruošiami rungtynėms. Tiesa, pastaraisiais metais mums kojas pakišdavo traumos. Galėjome laimėti čempionatą ir pernai, ir šiemet, bet dėl traumų nežaidė svarbūs krepšininkai.

Amerikiečiai, nuvykę į Rytų Europą, dažnai susiduria su dideliais kultūrų skirtumais. Galbūt dėl to esate susidūręs su kokiomis nors kuriozinėmis situacijomis?

Daugiausiai tokių situacijų nutikdavo su jaunais amerikiečiais. Praėjusį sezoną turėjome iš NBA atvykusį Manny Harrisą. Jis pirmą kartą buvo Europoje ir jam skirtumas tarp Ukrainos bei Rusijos neturėjo jokios reikšmės. Geografiškai jiems Europa yra šalis, o ne žemynas. Nuo rungtynių kiekio jie susipainiodavo ir nesuprasdavo, ar žaidžiame Vieningoje lygoje, ar Rusijos čempionate. Klausdavo, ar Samara Ukrainos komanda. Vienas kitas krepšininkas susidurdavo su kelių policija, bet Mariupolyje krepšinis yra labai populiarus ir jiems būdavo atleidžiama už kažkokius nepiktybinius taisyklių pažeidimus.

– Neturėjote problemų su legionieriais dėl svaigalų vartojimo ar „žolytės“ rūkymo?

– Mes turėjome labai griežtas klubo vidaus taisykles. Turėjome gana stiprią žaidėjų kontrolę. Dėl didelio rungtynių skaičiaus mums buvo svarbu, jog krepšininkai būtų tinkamai pailsėję. Darydavome kraujo tyrimai, kurie pasako viską, kur buvai ir kada grįžai namo. Medicina dabar yra smarkiai pažengusi į priekį.

„Žalgiris“ galėjo pasiekti finalinį ketvertą, „Lietuvos rytui“ reikia ieškoti naujų lyderių

– Lietuvos krepšinyje vyksta permainos. Kaip manote, ar visos jos reikalingos ir galbūt pats turite kažkokių minčių, ką dar reikėtų pakeisti?

– Praėjusį sezoną stebėjau beveik visas LKL rungtynes, kurias transliavo, ir nemažai NKL mačų. Taip pat visus „Lietuvos ryto“ ir „Žalgirio“ susitikimus Eurolygoje. Manau, kad pokyčiai LKL yra reikalingi ir būtini. Pradedant nuo licencijavimo tvarkos ir tai labai geras sprendimas. Išrinkus naują prezidentą, jo pagalbininkus, tie rezultatai tikrai bus geri. Tereikia šiek tiek laiko ir viskas išryškės.

– Kuri komanda Lietuvoje galbūt kiek nustebino ar paliko gerą įspūdį? Šį kartą apsieikime be LKL grandų.

– Visada sakiau, kad viena iš stabiliausių komandų Lietuvoje buvo „Šiauliai“. Šie metai buvo prastesni klubui, bet nieko nepadarysi. Labai džiugu, jog bronzą iškovojo „Neptūnas“, kuris buvo neblogai sukomplektuotas, krepšininkai patirties sėmėsi Vieningoje lygoje. Lietuvos krepšiniui jų pasiekimas yra palankus dalykas. Taip pat „Prienai“ patiko, kurie sezono eigoje pateikė siurprizų įveikdami favoritus. Pats krepšinis Lietuvoje yra gero lygio. Norėtųsi, kad Panevėžyje būtų stipresnė komanda. Tikrai neblogai tvarkosi Utenos, Pasvalio ekipos. Jeigu „Pieno žvaigždės“ toliau kryptingai dirbs ir išlaikys aukštas ambicijas, bus rimtas varžovas visiems.

– Neabejoju, jog žinote „Sakalų“ situacija, kai klubas žaidė visą sezoną nemokėjęs atlyginimų. Galbūt pasakojote apie tai kolegoms Ukrainoje? Kokia buvo jų reakcija?

– Ne, Ukrainoje turėjau savo kiemą, kurį reikėjo tvarkytis. Tai buvo ne jiems skirta informacija, sakykime taip. Aš pats esu žaidęs „Sakaluose“ ir man labai liūdna dėl šios komandos ir jos gerbėjų. Vilnius turi turėti dvi komandas LKL. Tai buvo gera komanda, nes mažai įsivaizduoju, kaip įmanoma kažką atgaivinti. Emociniu požiūriu, man liūdna, nes sezonas „Sakaluose“ buvo sėkmingas tiek man asmeniškai, tiek pačiai komandai.

– „Lietuvos ryto“ gerbėjai praėjusį sezoną turėjo daugiau progų liūdėti nei džiaugtis. Klubo vadovai vadina tai blogiausiu sezonu istorijoje. Kaip manote, kodėl viskas taip susiklostė?

– Po tikrai įspūdingo sezono, kai komandą treniravo Rimas Kurtinaitis ir ekipa buvo laimėjusi visus įmanomus titulus, visada ateina kažkokia duobė. Komanda turi iš naujo išalkti ir subręsti naujiems iššūkiams bei naujoms pergalėms. Turi pasikeisti ir žaidėjų karta, atsirasti nauji lyderiai. Sunku yra ir su komplektacija, kadangi negalima pasirašius sutartį su legionieriumi galvoti, kad jis bus naujasis Chuckas Eidsonas. Taip pat ir su treneriu – negali tikėtis, jog visi bus vienodai geri. Tai yra daug dalykų, kurie susideda į vieną visumą. Geras pavyzdys yra Maskvos CSKA klubas, turintis neribotą biudžetą, bet jau ilgai negalintis laimėti Eurolygos.

– Ekspertai sako, kad jeigu ne finansinės problemos, „Žalgiris“ būtų pasiekęs Eurolygos finalinį ketvertą. Ką pats apie tai manote?

– Komanda buvo sukomplektuota įspūdingai. Didžiausias privalumas buvo pajėgūs vietiniai žaidėjai. Visada pradėjus komplektuoti komandą reikia pirmiausia pirkti vietinius krepšininkus. Įsigijus legionierių, jeigu jis netinka, galima atleisti jį ir pakeisti kitu žaidėju. Pagrindinį rezultatą daro vietiniai krepšininkai. Manau, kad „Žalgirio“ sudėtis buvo įspūdinga. Gaila, kad komandą paliko Mantas Kalnietis. Šis žaidėjas ekipai būtų labai padėjęs. Kai „Žalgiris“ grupėje užėmė pirmąją vietą, buvau įsitikinęs, jog minimalus pasiekimas šį sezoną – ketvirtfinalis. Su tokiais gerbėjais, tokiu palaikymu, galima buvo siekti ir finalinio ketverto.

Adą Juškevičių – į Lietuvos rinktinę

– Stebėjote studentų rinktinės pasirodymą. Daug kalbama apie tai, kad vienas iš šios komandos įžaidėjų gali prisijungti prie vyrų rinktinės. Kaip manote, kuris įžaidėjas turi daugiausiai šansų?

– Geresnio įvertinimo tiems žaidėjams negali būti, nes jų rungtynes stebėjo rinktinės vyriausiasis treneris Jonas Kazlauskas. Manau, kad tai vienareikšmiškai geriausias šalies treneris per visą Lietuvos istoriją.

Mano nuomone, geriausiai iš visų įžaidėjų pozicijoje atrodo Adas Juškevičius. Matosi, kad žaidėjas yra paragavęs aukščiausio lygio krepšinio ir treniravęsis su labai gerais komandos draugais. Iš visų išskirčiau būtent Adą. Šarūnas Vasiliauskas patiko puolime, Vytenis Čižauskas atrodo fiziškai stipresnis. Kiekvienas iš jų turi savų pliusų. Bet iš to, ką mačiau, toje pozicijoje geriausiai atrodo Juškevičius.

– Kokių rezultatų galima tikėtis Europos čempionate?

– Visi kalba apie kartų kaitą, kuri yra tikrai neišvengiama. Pasakysiu tiek, kad Lietuvoje buvo, yra ir bus gerų žaidėjų. Vieniems išeinant, ateis kiti. Mane džiugina, kad tokių krepšininkų yra ir jų bus tikrai. Aš naktimis žiūrėjau praktiškai visas Jono Valančiūno ir Donato Motiejūno rungtynes. Tai yra labai talentingi Lietuvos krepšininkai, turintis tiek noro, tiek ambicijų įrodyti Europos krepšiniui, kad neveltui jie atsidūrė NBA. Veltui kai kurie žmonės nurašinėja Liną Kleizą, kuris yra labai aukšto lygio krepšininkas. Jeigu jo nekamuos traumos, jis gali būti nesustabdomas. Treneris suteikia šansą visiems žaidėjams. Galbūt nereikėtų tokio didelio spaudimo, kad mes važiuojame laimėti medalius. Spaudimas kažkoks turi būti, bet neturi būti liguistas. Man smagu žiūrėti į Lietuvos krepšinio gerbėjus, kurie myli šią sporto šaką ir ją supranta. Jie kur kas tolerantiškiau pradėti žiūrėti į rinktinę, nors pas mus rinktinė yra viskas – religija. Tai – daugiau nei sportas. Su jų laikymu, jeigu sėkmingai susiklostys pirmas etapas, Lietuvos komanda yra tikrai pajėgi patekti į penketuką, kas būtų tikrai puikus rezultatas.

– O koks ukrainiečių požiūris į jų šalies rinktinę?

– „Azovmaš“ komandoje buvo tikrai nemažai Ukrainos rinktinės žaidėjų ir sakiau jiems, kad nematau pas jus to pasididžiavimo, tos garbės, jog jus kviečia į rinktinę, kas yra pas Lietuvos krepšininkus. Patekti į gerą komandą yra gerai, kadangi užsidirbi pinigų, gali laimėti titulų, o tai – šlovė. Atstovauti rinktinei – garbė. Patriotiškumo trūkumas jaučiamas, nors yra daug talentingų žaidėjų. Kai kurie iš jų atsainiai žiūri į rinktinę.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių