LKL rekordininko žiedai džiugina ir jo sūnus

"Žalgirio" kapitonas šią savaitę Kaune baigė dar vieną įspūdingą sezoną. Devynis mėnesius trukusią žalgiriečių kovą vainikavo Lietuvos krepšinio lygos (LKL) čempionų žiedai.

Kai praėjusį pirmadienį "Žalgirio" arenoje nuaidėjusi finalo serijos sirena užfiksavo galutinę šeimininkų pergalę 4:1 prieš Klaipėdos "Neptūną", gynėjas Renaldas Seibutis tryško džiaugsmu – jam tai pirmasis LKL aukso žiedas.

"Atėjo laikas būti pirmam", – šmaikščiai komandos draugą pasveikino P.Jankūnas.

"Svarbu laiku pasitaisyti", – kvatojo anksčiau Vilniaus "Lietuvos rytui" atstovavęs, bet ten nieko nelaimėjęs R.Seibutis.

P.Jankūnas, vienintelis per LKL istoriją pelnęs jau dešimtąjį lygos trofėjų, pergalių receptą žino kaip niekas kitas. Vis dėlto  net ir rekordinė jo titulų kolekcija nėra pilna.

Puolėjas neslėpė: šią vasarą jis leisis į dar vieną medžioklę – į mūšius dėl Rio de Žaneiro olimpiados medalių.

– Pauliau, tapę čempionais sulaukėte ne vieno ir, ko gero, net ne šimto sveikinimų. Koks buvo originaliausias?

– Buvo daug sveikinimų. Visa jūra. Sunku išskirti kažkurį vieną. Visi jie malonūs. Maloniausia pati atmosfera. Va, ir dabar vaikštau Kauno gatvėmis, žmonės prieina, padėkoja. Matau, kad jiems suteikėme daug džiaugsmo. Aš irgi padėkoju už palaikymą. Be savo sirgalių, jų kuriamos atmosferos "Žalgirio" arenoje mes nebūtume ten, kur esame.

– Ar jums pačiam pastarojo, 10-ojo, titulo laimėjimas – ypatingas?

– Žinoma, vis dėlto žiedas – jubiliejinis. Labiausiai įsiminė pirmasis titulas. Man tai buvo didžiulis įvykis, emocijos liejosi per kraštus ir šventimas buvo toks pat. Dabar viską vertinu ramiau, nebesu jaunuolis.

– Ar jums, kaip ekipos kapitonui, neteko tramdyti ar kaip kitaip prižiūrėti švenčiančio komandos jaunimo?

– Kad tas mūsų jaunimas – protingas. Jie profesionalai, žino, kokios elgesio taisyklės. Kita vertus, kokios gali būti taisyklės, kai sezonas baigtas, o darbas atliktas. Buvo tinkama vieta ir tinkamas laikas švęsti. Tai ir padarėme. Visi smagiai pasėdėjome klube.

– Trečiadienį Trakuose jums buvo įteikta LKL čempionų taurė ir žiedai. Jūs vienintelis iš visų LKL krepšininkų galite atsakyti: koks jausmas užsimauti po žiedą ant visų dešimties rankų pirštų?

– Sunku pasakyti, nes dar nebandžiau (juokiasi – aut. past.). Žinoma, kai pagalvoji, kelias nueitas nemenkas. Net ir kartą laimėti šalies čempionatą nėra lengva. O dešimt… Daug prakaito išlieta, daug darbo įdėta. Širdyje tikrai nesijaučiu tiek pasenęs, bet metų paaukota daug.

– Jūsų namuose turbūt gausu ir kitų trofėjų. Ar dažnai juos su sūnumis apžiūrite, prisimenate, kaip jie buvo iškovoti?

– Tarkime, žiedai yra padėti į vietą, kur jų kasdien nepamatysi. Tad vaikai juos mato retai. Bet per keletą pastarųjų metų vaikai paaugo, pamatė, iš kur tie žiedai pas mus atkeliauja. Suprato, kad tėčiui reikia sunkiai dirbti, kad gautų tuos trofėjus. Tad ir patys ėmė juos labiau vertinti. Sūnūs netgi pasidalijo, kuriam koks žiedas atiteks, kai jie užaugs. Šiemet vaikai dalyvavo apdovanojimuose "Žalgirio" arenoje. Anksčiau buvo drovesni, o dabar net kviesti nebereikėjo – atbėgo patys (juokiasi – aut. past.).

– Finalo seriją su Klaipėdos "Neptūnu" baigėte be didesnių sunkumų. Ar nemanote, kad Vilniaus "Lietuvos rytas" finale būtų pasipriešinęs kur kas aršiau?

– Sunku spręsti, kas būtų, jeigu būtų. "Lietuvos rytas" pralaimėjo pusfinalyje, o "Neptūnas" savo vietos finale nusipelnė. Juk jie prieš "Rytą" laimėjo ne vienas rungtynes, o visą seriją. Apskritai klaipėdiečiai ne pirmus metus atlieka nuoseklų darbą ir tai atspindi jų rezultatai. Be abejo, vertinant komandų stilių, taktiką ir pan., serija būtų kitokia, nes Vilniaus ir Klaipėdos komandos yra skirtingos.

– Vis dėlto sykį "Neptūnas" jums įgėlė skaudžiai. Ar po triuškinamo pralaimėjimo antrosiose serijos rungtynėse Klaipėdoje, kai ir pats nepelnėte nė taško, nebuvote lengvai šokiruoti?

– Šoko nebuvo. Žinojome, kaip jie žaidžia namuose. Bet buvo labai skaudu, kad tą dieną išvis nepasipriešinome. Kad ir ką darėme, jau po pirmo kėlinio viskas buvo aišku. Buvo pikta dėl pačių savęs.

– Kuriais šio sezono pasiekimais didžiuojatės, o dėl ko jaučiate nusivylimą?

– Sezonas nebuvo lengvas. Buvo daug permainų, keitėsi treneris, žaidėjai. Liūdna, kad pralaimėjome LKF taurę. Apmaudu, kad buvome stipriai sumušti kai kuriose Eurolygos rungtynėse. Kai gauni į kailį 20–30 taškų, tokias nesėkmes atsimeni ir pasibaigus sezonui. Vis dėlto svarbiausia, kad sugebėjome susikaupti lemiamoms LKL kovoms.

– Ar sezonas galėjo būti geresnis, jei ne atsisveikinimas su Mantu Kalniečiu, Roberto Javtoko, Vytenio Lipkevičiaus traumos?

– Žinoma, kad tai atsiliepė rezultatams. Turėjo įtakos ir žaidimas rinktinėje, grįžome pavargę. Dalis komandos buvo vienokios formos, kiti – kitokios. Išoriškai gal ir atrodė, kad susirinks geri žaidėjai ir ims šluoti pergales, bet taip nebūna. Visi minėti niuansai turėjo įtakos. Klausimų ir taisytinų dalykų buvo nemažai. Smagu, kad sezonui įsibėgėjus daugelį problemų išsprendėme.

– Kokios įtakos žaidimui turėjo trenerių kaita, kai, įpusėjus sezonui, Gintarą Krapiką pakeitė Šarūnas Jasikevičius?

– Permainos buvo logiškos, nes tuo metu žaidėme blogai. Reikėjo kažkokio sprendimo. Trenerių kaita nebuvo maloni, bet nuo krepšininkų tai nepriklauso. Š.Jasikevičiaus atėjimas visus mobilizavo, žaidėjai norėjo įrodyti, kad jie verti pasitikėjimo, daugiau laiko praleisti aikštelėje.

– Be minėtų R.Javtoko, V.Lipkevičiaus, traumas ilgokai gydėsi ir Renaldas Seibutis, ir Martynas Pocius, latvis Kasparas Vecvagaras. Jūs ne pirmą sezoną esate vienas lyderių pagal žaistą laiką. Kaip, būnant 32-ejų, jums pavyksta likti geležiniu žmogumi?

– Gražus komplimentas (šypsosi – aut. past.). Tačiau smulkių problemyčių turėjau ir aš. Kol didelės bėdos nekamuoja, tol kaunuosi. Žinoma, jaučiu, kad jau seniai ne devyniolika, kai vos pakilęs iš lovos leki į rytinę treniruotę ir visa jėga kamuolį dedi į krepšį. Dabar jau reikia ir papildomos priežiūros kūnui, ir prieš treniruotę padirbėti su fizinio rengimo specialistais, atidžiau daryti tempimo pratimus. Svarbiausias dalykas, lemiantis ilgaamžiškumą, – griežtas režimas. Stengiuosi laiku gultis, sveikiau maitintis.

– Žalgiriečiams sezonas baigėsi, tačiau vasaros atostogų turėsite mažiau nei dvi savaites. Jau birželio 20-ąją esate laukiamas Lietuvos rinktinės stovykloje pajūryje. Tos laisvos dienos prabėgs akimirksniu…

– Pats žinote, kaip tos atostogos pralekia. Jų visuomet trūksta. Bet nieko nepadarysi. Toks mūsų, sportininkų, gyvenimas. Spėsime keletui dienų nuskristi į Barseloną, paskui atsikvėpsime savo sodyboje.

– Ar šeima, kantriai kentėjusi devynis sezono mėnesius, nepriekaištauja, kad tėtis ir vėl pardavė vasarą?

– Būna, kad juokais ką nors tokio pasako. Bet ir vaikai supranta, kad kol jėgos leidžia, reikia žaisti ir už Lietuvą.

– Šią savaitę rinktinės treneris Jonas Kazlauskas paskelbė kandidatų sąrašą, kuriame, lyginant su praėjusiais metais, nėra įžaidėjo Luko Lekavičiaus, bet vėl atsirado Donato Motiejūno pavardė…

– Kol turime tik išplėstinį sąrašą, labai sunku ką nors spręsti. Juk ir dėl to paties Donato nėra aišku. Žinoma, toks NBA žaidėjas sustiprintų rinktinę. Kita vertus, Lietuva tuo ir stipri, kad net tada, kai atrodo, neatvažiuoja keli geri žaidėjai, vis tiek rezultatai būna geri. Manau, kad panašiai bus ir šiemet. Ko verta šio sezono rinktinė, aiškiau pamatysime sužaidus keletą kontrolinių rungtynių.

– Jūsų kolekcijoje yra ir Europos, ir pasaulio čempionatų medalių, o olimpinio trofėjaus lyg tyčia trūksta. Gal Rio de Žaneire tai ištaisysite?

– Olimpinio medaliuko labai norėtųsi, bet iki jo – dar labai toli. O ir konkurencija olimpiadoje bus milžiniška.

– Jūsų paskyroje Vikipedijoje iki šiol galima rasti pravardę Ūsas. Pernai gerokai nustebinote rinktinės draugus atvykęs su vešliais ūsais. Kuo nustebinsite šiemet?

– Pernai buvo kaltos lažybos. Šiemet lažintis neplanuoju, tai gal ir nepralaimėsiu (juokiasi – aut. past.).

– Vakar startavo Europos futbolo čempionatas. Už kurią rinktinę jame sirgsite?

– Pirmenybes pažiūrėsiu, bet Europoje sergu už olandus, o jų šiemet nebus. Tad teks rinktis kažkuriuos kitus.

– Iki ateinančio klubų sezono dar marios laiko, tačiau "Žalgirio" vadovai jau pareiškė naują komandą ketiną lipdyti aplink branduolį – P.Jankūną ir Edgarą Ulanovą. Ar esate pasirengęs dar sezoną ant savo pečių nešti lyderio naštą?

– Atsakomybės nebijau, man tai ne naujiena. "Žalgirio" klube esu daugiau nei dešimtmetį, mano vaidmuo visada panašus. Žinoma, daug kas priklausys nuo sveikatos, ar išvengsiu traumų. Savo namų darbus, komplektuodamas sudėtį, atliks ir klubas. Tikiuosi, kad sezonas bus ne blogesnis nei šis.