Lietuviško krepšinio daigai – ir egzotiškuose kraštuose

Lietuvos krepšinio specialistai pasiekia atokiausius pasaulio kampelius. Tačiau retas jų gali pasigirti dirbęs beveik 50 laipsnių šaltyje ir tokiame pat pragariškame karštyje. Tai teko patirti kauniečiui Dariui Dikčiui.

Prieš kelias dienas 40-metį atšventęs D.Dikčius pastaruosius porą sezonų Lietuvoje buvo nedažnas svečias. Treneris, vadovavęs Kauno "Viktorijos" moterų ekipai, vėliau – "Aisčių" ir "Baltų" vyrų klubams, su Lietuvos jaunučių (iki 16 metų) vaikinų rinktine tapęs Europos vicečempionu, į savo karjeros dosjė įsirašė ir kelias egzotiškas eilutes: užpernai jis sėjo krepšinio sėklą Rusijos platybėse, o pernai muštravo Kuveito krepšininkus.

Į Lietuvą grįžęs specialistas pasidalijo su "Kauno diena" savo įspūdžiais apie darbą arktiniame Jakutske ir vienoje turtingiausių pasaulio šalių – saulėtajame Kuveite.

– Dariau, Lietuvoje pastarąjį sykį, 2013-aisiais, treniravote Kauno "LSU-Baltus". Vėliau pakėlėte sparnus į užsienį. Ar nepasiilgote darbo gimtinėje?

– Tokia yra trenerio profesija. Eini ten, kur siūlo tinkančias sąlygas. Norisi ne tik dirbti, bet ir užsidirbti. Prieš išvykdamas į Rusiją, ilgai dirbau Lietuvoje, tad buvo pribrendęs noras išmėginti jėgas užsienyje. Žinoma, patirtis, įgyta Lietuvos krepšinio lygoje, labai vertinga, tačiau yra ir finansiniai svertai. Be to, Lietuvoje vyrauja keistas požiūris į trenerius. Susitariama sezonui ar keliems, o atleidžiama, kai tik savininkui šauna į galvą – kad ir po mėnesio. Labai trūksta garantijų ir stabilumo.

– Į Jakutiją išvykote 2013-aisiais. Kaip atsirado šis krepšinio prasme itin egzotiškas variantas?

– Išvykti padėjo vienas pažįstamų Rusijos krepšinio teisėjų. Manęs paprašė pagelbėti ugdant vietos jaunimą. Kaip tik buvau laisvas, o kartu knietėjo išmėginti tą mums labai neįprastą kraštą. Kas yra Jakutija? Tai Tolimieji Rytai. Vien nuo Maskvos – 7 valandos skrydžio. Pats regionas – tokio dydžio kaip penkios Prancūzijos. Jakutskas, kuriame dirbau, vadinamas šalčiausiu pasaulio miestu.

– Kokio pobūdžio darbas laukė Jakutske?

– Dirbau su vietos vaikinų, gimusių 1998 m., komanda. Jai padėjau tapti Jakutijos čempione, dalyvavome Rusijos čempionate. Iš viso ten praleidau apie pusę metų.

– Ar labai skyrėsi vietos krepšinio aplinka nuo lietuviškosios?

– Net lyginti negalima. Mane pasitiko slogus vaizdas. Maždaug toks, kaip pas mus buvo prieš 30 metų, – apleisti namai, sovietinė aplinka. Tačiau vėliau įsitikinau, kad pirmas įspūdis buvo kiek apgaulingas. Pačiame mieste gausu šiuolaikinių pastatų, žmonės gyvena gana pasiturimai. Regione išgaunama apie ketvirtadalis pasaulio deimantų, randama gausybė naudingų iškasenų – visa Mendelejevo lentelė. Laikas nuo lietuviško skiriasi 8 ar 9 valandomis. Kalbant apie krepšinį, ten jiems didžiausia problema – milžiniški atstumai. Artimiausias nuo Jakutsko miestas – už 1 tūkst. km. Labai sunku rengti tarpmiestines varžybas, keliauti į kitus Rusijos regionus. Tad vietos komandos savotiškai izoliuotos. Vaikams sunku tobulėti, nes nėra konkurencijos. Treneriams trūksta ir žinių, ir noro.