Karo aidą tildo pergalės krepšinio aikštėje

Į gimtąjį Kauną grįžęs legendinis žalgirietis Valdemaras Chomičius jau spėjo pajusti atostogų nuotaikas. Sunkų, bet kupiną įspūdžių sezoną Ukrainoje praleidusio kauniečio gyvenime, kaip ir krepšinyje - džiaugsmas ir liūdesys žengia greta.

56-erių metų treneris prieš keletą savaičių su Dnepropetrovsko „Dnipro“ ekipa atšventė didžiausią laimėjimą klubo istorijoje – Ukrainos vicečempionų titulus.

Parvykęs į Lietuvą aplankė draugus ir artimuosius, stebėjo LKL atkrintamąsias varžybas. Ėmė planuoti atostogas Italijoje.

Garsų kaunietį sutikome „Akropolio“ prekybos centre gurkšnojantį kavą ir sūpuojantį 4 mėnesių dukrytę. O po keleto dienų V.Chomičių pasiekė žinia apie Anapilin iškeliavusį tėvą.

Vis dėlto mūsų pokalbis su daugiau nei 15 metų užsienyje dirbančiu strategu daugiausia sukosi apie krepšinio virtuvę.

– Valdai, Dniepropetrovsko klube baigėte jau trečią visavertį sezoną. Koks jis buvo?

– Prieš trejus metus, kai atvykau į Ukrainą, "Dnipro" klubo prezidentas pareiškė, kad norėtų matyti žaidžiančius vietos krepšinio auklėtinius. Sutikau su tuo ir ilgai aikštėje laikydavau jaunimą. Tuo metu jiems tai buvo per sunki našta, bet nenuleidome rankų. Klubo vadovams tiesiai šviesiai pasakiau: negalime tikėtis aukštų rezultatų remdamiesi jaunimu, nebent atliksime milžinišką darbą. Turime augti nuosekliai, daug dirbti fiziškai, taktiškai, tobulėti psichologiškai, keisti bendrą vaikinų požiūrį į krepšinį. Norėdamas pasiruošti didelėms pergalėms, turi daug pralaimėti, pataikyti lemiamų metimų, užsigrūdinti. Tada suplanavome trejų metų ciklą ir šiemet pagaliau pasiekėme tai, ko tikėjomės.

– Dar pernai Ukrainos čempionatą baigėte tarp autsaiderių – dvylikti. Kaip apsigynėte nuo kritikos?

– Labiausiai slėgė apmaudas. Juk net ir su ta vaikų komanda mes pralaimėjome gal vienuolika rungtynių vos vienu ar dviem taškais. Vadinasi, jau kovojome kaip lygūs su lygiais, bet lemiamais momentais neteisingi sprendimai nubraukdavo visas pastangas – prarasdavome kamuolį, sužingsniuodavome. Komandoje buvo užsuktas toks darbas, kad žaidėjams nuo krūvių sukosi galva, kamuolys tiesiog krisdavo iš rankų. Tačiau atėjo laikas, kai išlietas prakaitas subrandino vaisių.

– Kas pasikeitė šį sezoną?

– Pateiksiu pavyzdį. "Dnipro" komandoje yra du vidurio puolėjai: Sergejus Zagreba – talentingesnis, Vladislavas Koreniukas – darbštesnis. Mes buvome įsitikinę, kad 210 cm ūgio V.Koreniukas darbštumu padės mums ir pridengs talentingojo, bet pritinginčio S.Zagrebos spragas. Ir Vladislavas iš tiesų žengė didelį žingsnį į priekį. Tačiau 216 cm ūgio Sergejus taip pakeitė savo požiūrį į darbą, kad per vieną sezoną atliko tris žingsnius. Jis ėmė daugiau treniruotis, individualiai tobulinti techniką, fizinę formą ir tapo vienu mūsų lyderių. O komanda kaip tik ir formuojasi aplink gerą "centrą" ir įžaidėją. Šioje pozicijoje pas mus sužibėjo tik po Naujųjų metų iš Nikolajevo ekipos persikėlęs Aleksandras Sizovas. Taip ir susilipdėme.

– Per reguliarųjį sezoną laimėjote devyniolika rungtynių iš 30-ies ir užėmėte trečią vietą. Neprastas rezultatas?

– Čempionatas buvo permainingas, visko pasitaikė, skaudžių pamokų – taip pat, bet kiekvieną naują dvikovą jautėme, kad tobulėjame.

– Kaip pavyko pusfinalyje parklupdyti daugkartinį Ukrainos čempioną Kijevo "Budivelnyk"?

– Iki atkrintamųjų varžybų su kijeviečiais sužaidėme nemažai rungtynių ir visas pralaimėjome – ar kontrolines Palangoje, ar Ukrainos čempionate, ar taurės turnyre. Pergalės juos, matyt, nuramino. O mums tapo ženklu, kad reikia ieškoti kitokių receptų. Pusfinalį pradėjome pergale išvykoje, o namuose vos nepralaimėjome. Persikėlėme į naują savo salę, prie kurios nebuvome pripratę, net į krepšį nemėtę, tad jautėmės tarsi svečiuose. Po šios pergalės žaidėme mėgaudamiesi krepšiniu. Pusfinalio serija buvo fantastiška, labai patraukli: iš penkių rungtynių trys baigėsi po pratęsimų.

– Finale Južno "Chimik" komandai pralaimėjote, kaip sakoma, į vieną krepšį. Kas lėmė latvio Karlio Muižnieko auklėtinių sėkmę?

– Južno klubo finansinės galimybės didesnės nei mūsų. Be to, "Chimik" iš pajėgių ukrainiečių ir stiprių amerikiečių krepšininkų subūrė tvirtą kolektyvą. Tačiau mes nusileidome pirmiausia dėl savo problemų. Pusfinalio serija kainavo labai daug fizinių ir psichologinių jėgų. Po pergalės buvo daug džiaugsmo, bet paskui nebegalėjome normaliai treniruotis. Kamuolys – tarsi karšta bulvė, žaidėjai mintimis – kažkur kitur. Ir tai, beje, ne pirmas toks atvejis mano karjeroje – panašiai buvo ir su Plungės "Olimpu" prieš 1997-ųjų LKL finalą.

– Dėl karo Ukrainos krepšinio superlygoje šiemet nežaidė kadaise galingi Donecko ir Mariupolio klubai. Ar tai didelė netektis vietos krepšiniui?

– Tai tas pats, jeigu Lietuvos čempionate nedalyvautų Vilniaus "Lietuvos rytas" arba Klaipėdos "Neptūnas". Dėl to labai apmaudu. Donecko ir Mariupolio klubai visuomet turėjo solidžius biudžetus, surinkdavo galingas sudėtis. Dėl karo komandų lygoje sumažėjo nuo 16-os iki 11-os. Tačiau nepasakyčiau, kad bendras lygis labai nusmuko. Čempionatą klubai pradėjo turėdami 14 legionierių. Vėliau kai kurios ekipos susidūrė su finansiniais sunkumais ir užsieniečių neišlaikė, tačiau atsiskleidė jauni ukrainiečiai, anksčiau neturėję progų pasireikšti.

– Ar jūs susidūrėte su karo baisumais?

– Tiesiogiai – ne. Būdavo, kad sumažėdavo traukinių reisų į Odesą, tad tapdavo sunkiau nusigauti į tą pusę. Mes pas varžovus dažniausiai vykdavome autobusu, tačiau, jei atstumas didesnis nei 400–500 km, patogiausia keliauti traukiniu. Dėl padėties Dniepropetrovske, sakyčiau, netgi tapo ramiau. Visuomenė labiau mobilizavosi, tapo atsakingesnė, gatvėse – tvarka, mažiau chuliganizmo, kriminalų. Mūsų miestas – maždaug už 200 km nuo Donecko, kur vyksta kariniai veiksmai. Visoje Ukrainoje žmonės kasdien kalba apie karą ir meldžiasi, kad tas košmaras pagaliau baigtųsi.

– Ar Ukrainoje gyvenote su šeima?

– Su žmona ir keturių mėnesių dukrele (iš pirmos santuokos treneris turi tris suaugusias dukras – aut. past.). Šeima nejuto jokių problemų. Gyvenome miesto centre – ramu, gražu, daug vandens telkinių. Kol Dniepras neužšalo, kasdien maudydavausi šioje nuostabioje upėje.

– Po sėkmingo sezono tikriausiai sulaukėte pasiūlymo pratęsti sutartį su "Dnipro"?

– Klubo vadovai nori, kad likčiau ir toliau dirbčiau su jau ūgtelėjusiu ir apšaudytu jaunimu. Dar neapsisprendžiau. Klubo prezidentui Valerijui Kondratjevui pasakiau: jeigu norime išlaikyti pozicijas ir toliau tobulėti, privalome papildyti gretas keliais pajėgiais vietos žaidėjais. Tad kol kas ši tema nebaigta.