A. Karnišovas – apie NBA virtuvę, Lietuvos rinktinę ir gyvenimą JAV (interviu)

„Tai, kas dabar vyksta mano karjeroje yra dešimties metų darbo pasekmė“, - raktą į sėkmę kukliai apibūdina geriausias 1996-ųjų Europos krepšininkas.

Barselonos olimpiados pusfinalyje šis žmogus lyg turistas su fotoaparatu rankose gaudė tokias Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) krepšinio ikonas kaip Michaelą Jordaną, Karle‘ą Malone‘ą ar Charles‘ą Barkley. Dabar jis yra netoli to, kad pats vadovautų šių laikų žvaigždūnams.

Dukart olimpinę bronzą su Lietuvos rinktinę iškovojęs ir garsiausiuose Senojo žemyno komandose rungtyniavęs Artūras Karnišovas gyvenime visuomet turėjo aiškią kryptį. Baigęs krepšininko karjerą jis kibo į darbą NBA biure, o vėliau penkerius metus darbavosi Hjustono „Rockets“ klubo skautu.

Savo vertę laukinių vakarų persmelktame kapitalizme įrodęs buvęs Lietuvos rinktinės lengvasis krašto puolėjas šią vasarą sulaukė dar solidesnio pasiūlymo. Naujasis Denverio „Nuggets“ generalinis vadybininkas Timas Connelly 42-dviejų A. Karnišovą pakvietė dirbti jo asistentu.

Komanda turi naują vadovą ir trenerį – viskas Denveryje prasideda nuo balto lapo. Maža to, ateinantį sezoną Kolorado valstijos sostinės klube krepšinio analizės vadybininko pareigas eis ir dar vienas vilnietis – Tomas Balčėtis.

A. Karnišovas neslepia, „Nuggets“ penkmečio tikslas – NBA čempionų titulas. Tačiau vien karjeristu naujojo generalinio vadybininko asistento tikrai nepavadinsi. Lietuvis įsitikinęs, jog gyvenime svarbiausia – šeima ir sveikata.

Portalas diena.lt su vos 16-likos Vilniaus „Statyboje“ debiutavusiu krepšininku kalbėjosi ne tik apie NBA užkulisius, artimiausius planus, bet ir Lietuvos rinktinės galimybes Europos krepšinio čempionate Slovėnijoje.

Darbo - į valias

- Kaip atrodo jūsų tipinė diena NBA klubo organizacijoje?, - paklausėme A. Karnišovo.

- Paprastai keliuosi labai anksti. Vaikai išeina i mokyklą, o aš – sportuoti. Po to keliauju į ofisą, o darbo diena priklauso nuo sezono dalies. Prieš sezoninė dalis susideda iš planavimo, žaidėjų skautingo. Prieš prasidedant reguliariajam sezonui treniruotėse sportuoja apie 20 žaidėjų. Sprendžiame, ko ekipai trūksta labiausiai. Nuošalyje nepaliekame studentų (NCAA) ir dukterinės Plėtojimosi (NBDL) lygos.  Stebime įdomius žaidėjus, tarp trenerių ir krepšininkų vyksta nuolatinis dialogas. Per juos aptariame žaidimo taktiką, braižą, optimalų komandos sąstatą.

Naujų žaidėjų peržiūra, tobulo balanso ieškojimas vyksta nuolat. Įpusėjus sezonui įvertiname klubo pasiekimus, trūkumus. Jei galime pasistiprinti, tai darome nedelsdami. Pasiekus atkrintamųjų varžybų stadiją pradedame rengti naujokų biržoje savo jėgas mėginsiančių atletų stovyklas. Taip pat deriname kitų metų žaidėjų kontraktus. Vėliau seka laisvųjų agentų turgus, Vasaros lyga.

- Kas lėmė jūsų apsisprendimą keltis į Denverį?

- Šiame versle tokia galimybė gali pasitaikyti tik kartą gyvenime. NBA lygoje žaidžia 420-450 krepšininkų, todėl čia patekti yra labai sunku. Lygos personalo darbuotojų yra dar mažiau. Norėjau išnaudoti šį šansą ir tapti „Nuggets“ klubo generalinio vadybininko asistentu. Taip pat turėjome šansą pasipildyti gerais žaidėjais ir nauju treneriu Bryanu Shaw. Manau, turėsime labai daug darbo, kad tinkamai suderintume trenerių, žaidėjų ir vadovaujančio personalo vaidmenį.

Klubas – sustiprėjo

- Kokia klubo vizija, jei kalbėtume apie artimiausią penkmetį?

- Pagrindinė mano atsakomybė – padėti generaliniam vadybininkui ir komandos savininkui. Tai artimai surišta su žaidėjų mainais ir skautingo organizavimu. Šią vasarą daug pokyčių žaidėjų gretose neįvyko – Andre Iguodala persikėlė į Oklendo „Warriors“, už kurį mainų būdu gavome stabilų snaiperį Randy Foye. Kitas atakuojantysis gynėjas Corey Breweris grįžo į Minesotos „Timberwolves“ klubą.

J. J. Hicksonas sustiprins mus po krepšiu, nes jis yra vienas geriausių kovotojų dėl atšokusių kamuolių visoje NBA lygoje. Iš Čikagos „Bulls“ komandą papildė ir Nate‘as Robinsonas, kuris jai suteiks dar daugiau greičio. Šiuo metu lengvojo krašto puolėjo pozicijoje žaidžiantis Danilo Gallinari yra susižeidęs, manome, kad italą startiniame penkete sėkmingai gali pakeisti Wilsonas Chandleris.

- Daugelis olimpinę bronzą kartu su jumis iškovojusių Lietuvos rinktinės narių baigę profesionalų karjeras sėkmingai įsitvirtino gyvenime. Ar žaisdami kartu kalbėjotės, kuo užsiimsite baigę karjeras?

- Apie tai galvojau nuolat. Profesionaliai krepšinį žaidžiau  vos iki 31-erių, todėl tikrai mąsčiau apie tolimesnę ateitį. Tai, kas mano karjeroje vyksta dabar yra dešimties metų darbo pasekmė. Penkis metus praleidau NBA biure, vėliau tokį pat laikotarpį darbavausi skautu „Rockets“ klube. Jeigu būčiau žaidęs iki 38 ar 39-erių, nemanau, kad tai būtų įvykę. Kad užsiimsiu būtent tokia veikla neįsivaizdavau, nors svajonė buvo. Ji užgimė dar dirbant NBA biure, o „Rockets“ organizacijoje šios mintys aplankydavo vis dažniau. Nuolat po truputį tobulėju, o kur tai atves vėliau - pamatysime.  

Čempionų „netyčiukų“ nebūna

- Dirbant Hjustone jums teko artimai bendrauti ir su Donatu Motiejūnu. Sezono viduryje užsispyrimo vedamas Lietuvos rinktinės kandidatas įrodė, kad gali žaisti sėkmingai. Kokios Donato savybės, kaip žaidėjo ir kaip žmogaus, jums imponuoja labiausiai?

- Jis yra labai universalus žaidėjas. Šiais laikais labai sunku surasti krepšininką, kuris turi tokį platų puolimo arsenalą. Jis vienodai valdo tiek kairiąją, tiek dešiniąją ranką, gali pataikyti iš toli, „užmesti kabliuką“. Nors jo ūgis 213 cm, jis bėga lyg gynėjas.  Žinoma, kaip ir kiekvienam krepšininkui, jam reikia tobulėti ir jis tai žino. Donatas vis dar privalo didesnį dėmesį skirti gynybai ir atkovotų kamuolių skaičiui. Jeigu jis patobulės ir šiuose komponentuose, problemų nebus. Įspūdį daro jo užsispyrimas. Tokios nuoseklios darbo etikos iš jo nesitikėjau. Jis nuolat salėje pasilikdavo padirbėti papildomai. Tai didelis pliusas jam.

- Šarūnas Jasikevičius yra pasakęs, kad tik 10 iš 30 NBA komandų dirba kryptingai, o likusios pasikliauna atsitiktinumais. Ką apie tai manote?

- Kiekvienas turi savo mintis ir Šarūnas jas išdėstė. Nenoriu gilintis į kitų komandų reikalus, nes patys norime laimėti čempionų žiedus. Kuo blogiau kitiems, tuo geriau mūsų komandai. Š. Jasikevičius turėjo galimybę pažaisti NBA ir tam tikrose komandose jis pamatė prastus darbo metodus.

Tačiau mano patirtis „Rockets“ ir „Nuggets“ klubuose yra visiškai kitokia. Hjustone organizacija yra labai profesionali. Tą patį galiu pasakyti ir apie Denverio komandą. Jie 12 metų iš eilės patenka į atkrintamąsias varžybas. Norint pasiekti šį rezultatą, tikrai reikia dirbti gerai ir atlikti ne bet kokius veiksmus.

- Turime ir pirmąjį lietuvį, kuriam pavyko tapti NBA čempionu. Su Dalaso „Mavericks“ 2011-aiaisiais tai padarė šio klubo skautas Alvydas Pastrazdis. Palaikote su juo ryšius?

- Labai dažnai su juo susiskambiname, pasidaliname informacija, patarimais. Ryšį palaikau ir Klivlendo „Cavaliers“ organizacijoje dirbančiu Žydrūnu Ilgausku. Su  A. Pastrazdžiu esame artimai pažįstami nuo tada, kai dar žaidėme Lietuvos jaunių rinktinėje. Matant jį „Mavericks“ gretose apima tikrai malonus jausmas, labai už jį džiaugiuosi.

- Ar būdamas trisdešimties slapčiausiose svajonėse įsivaizdavote, kad po gero dešimtmečio, be visų kitų pareigų, talkinsite geriausios planetos rinktinės JAV trenerių štabui?

- Šis pasiūlymas buvo labai netikėtas. Artimiausius tris metus padėsiu treneriams, studijuosiu būsimų priešininkų žaidimą. Vis dėl to  mano rolė čia bus gana menka.

Sudėtinga situacija Europoje

- Lietuvoje požiūris į krepšinį, kaip ir daugelį dalykų, yra gana kategoriškas. Už Atlanto į viską žvelgiama optimistiškiau, su ironija. Šiuos kultūrų skirtumus lemia vien finansiniai rodikliai?

- NBA viskas yra suvesta į verslo pusę. Klubų savininkai į piniginius reikalaus žiūri labai rimtai. Žinoma, rezultatai aikštelėje ir finansai yra glaudžiai susiję. Daugelis komandų turi 3-5 metų planus, kuriuos nori įgyvendinti. Yra ir tokių savininkų, kurie viską nori pasiekti per pora sezonų. Geriausias to pavyzdys – Bruklino „Nets“.  Jie subūrė labai gerą veteranų komandą, nors už tai paaukojo daug ateities šaukimų naujokų biržose. „Algų kepurė“, kai žaidėjų atlyginimai turi lubas, labai apsunkina suburti pajėgią komandą, ypač iš laisvųjų agentų. Dažnai ekipa lipdoma pasitelkiant mainus ir naujokų biržos šaukimus. Europoje braižyti ilgalaikius planus yra sunku, nes ekonominė padėtis yra labai nestabili. 

- Pirmasis Lietuvos krepšinio lygos (LKL) direktorius Šarūnas Marčiulionis pastebėjo, kad vidaus čempionate valgome savo pačių resursus, kurie kažkada baigsis. Ar LKL nevertėtų ieškoti rėmėjų iš užsienio, galbūt pritaikyti tam tikras naujoves, kad čempionatas taptų simpatiškesnis?

- Vis tik Lietuvos rinka yra labai maža. Rėmėjų rasti itin sunku. Tai liečia ne tik mūsų šalį. Žinome, kokia sudėtinga situacija Graikijoje. Ispanijos čempionatas taip pat turi rimtų finansinių sunkumų. Ne geriausi laikai ir Lietuvoje. Kita vertus, reikia apskritai džiaugtis, kad sugebame išlaikyti dvi aukščiausio lygio komandas – Vilniaus „Lietuvos rytą“ ir Kauno „Žalgirį“.

Laukia smagus rugsėjis Slovėnijoje?

- Europos čempionu su Lietuvos rinktine 2003-iaisiais tapęs Darius Songaila teigia, kad tuomet rinktinės žaidėjai buvo paprastesni, nebuvo asmenybių kultų. Niekam nerūpėjo, ar tu žaidi NBA. Ką apie tai manote?

- Mano karta yra dar senesnė (juokiasi, aut. pastaba). Rinktinės talismanas Juozas Petkevičius yra pasakęs, kad tais laikais neturėjome nei interneto, nei telefonų. Tuomet daugiau laiko praleisdavome kartu, privalėdavome susigalvoti pramogų patys ir tai suteikdavo vieningumo jausmą.

Naujoji karta - visai kitokia. Jie turi daug interesų, todėl natūralu, kad to bendravimo už aikštės ribų yra šiek tiek mažiau. Darius Songaila kalba iš savo pozicijų. Tų laikų vyrai pasiekė neįtikėtinai daug.  Džiugu, kad rinktinėje išliko daugelis žaidėjų iš 2010-ųjų Turkijos pasaulio čempionato, kuriame iškovojome bronzą.

- Kokios mintys užplūsta pagalvojus apie Lietuvos rinktinę Europos pirmenybėse Slovėnijoje?

Manau, turime labai gerų galimybių pasiekti šį tą daugiau. Kontrolinių rungtynių cikle pamatėme, kad žaidėjai įgauna vis daugiau pasitikėjimo, o prasidėjus pirmenybėms žaidimas turėtų tapti dar žymiai geresnis.

Jonas Kazlauskas yra labai geras strategas, kuris jau įrodė savo sugebėjimus vadovauti ne tik Lietuvoje. Jis atgaivino Graikijos ir Kinijos rinktines. Dirbdamas Maskvos CSKA klube prikėlė prieš tai du metus nežaidusį Aleksandrą Švedą. 

- Kaip amerikiečiai žvelgia į šį čempionatą ir apskritai Europos krepšinį?

- Žmonės dirbantys šioje industrijoje tai puikiai žino. Pats rengiuosi vykti į Slovėniją. Nežinau ką mąsto paprastas amerikietis, tačiau į šias pirmenybes greičiausiai žiūrima kaip į pasaulio čempionato kvalifikaciją. Kaip žinia, į jį pateks pirmąsias šešias vietas užėmusios komandos.

Atgaiva - šeimos židinys

- Užsiimate Rytų kovų menais, aktyviai sportuojate. Netgi su savo žmona Gina susipažinote sporto klube. Tai vis dar geriausias būdas atsipalaiduoti?

- Kol kūnas leis, tol sportuosiu. Su Gina vaikštome į savo Rytų kovos menų mokyklėles. Laisvo laiko stoka yra visada. Visą jį praleidžiu su vaikais, šeima, draugais. Tai mano hobi (juokiasi, aut. pastaba).

- Ko norėtumėte labiausiai palinkėti sau ir savo šeimai?

- Galbūt per daug naudota frazė, tačiau tiesiog noriu, jog visi būtume sveiki. Tikrai neverkiu, mums nieko netrūksta. Svarbiausia yra sveikata. Visi kiti dalykai gyvenime yra antraeiliai. Kuo dažniau stengiuosi apsilankyti ir Lietuvoje. Gina išmoko gaminti tradicinius cepelinus, kugelį, blynus, tad nuo lietuviškos virtuvės pernelyg neatitrūkstu (šypsosi, - aut. pastaba).



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių