Į Švedijos krepšinio istoriją įsirašiusi trenerė iš Lietuvos: norisi kilti toliau

Buvusi krepšininkė Jurgita Kaušaitė paliko pėdsaką ne tik Lietuvos, bet ir Švedijos krepšinio istorijoje. Trenerės keliu pasukusi 1997 m. Europos čempionė pernai tapo pirmąja moterimi, kuriai buvo patikėtos Švedijos vyrų aukščiausioje krepšinio lygoje žaidžiančio klubo vyr. trenerio asistentės pareigos. O šiemet darbavosi ir Senojo žemyno pirmenybėse garbingai pasirodžiusios Švedijos moterų rinktinės trenerių štabe.

10 metų šioje Skandinavijos šalyje gyvenanti J.Kaušaitė sporto portalui SportIN.lt papasakojo apie moterų krepšinį Švedijoje, sunkų trenerystės amatą, pasidalino mintimis apie Lietuvos moterų krepšinį, prisiminė auksu mūsų šaliai sutviskusius metus bei neatmetė galimybės vieną dieną savo darbą pratęsti ir Lietuvoje.

– Neseniai grįžote iš Europos krepšinio čempionato Prancūzijoje, kur su Švedijos rinktine pakartojote geriausią rinktinės pasiekimą – užėmėte 7-ą vietą. Beje, komanda į Europos pirmenybes pateko po 26-erių metų pertraukos. Kaip vertinate komandos rezultatus?

– Komandos rezultatus vertinu labai gerai. Nors žaidėme banguotai, tačiau rezultatas mus labai tenkina. Mūsų tikslas buvo patekti į antrą etapą, o nužygiavome net iki ketvirtfinalio.

– Ketvirtfinalyje gerokai pagadinote nervus vėliau sidabrą iškovojusioms prancūzėms. Iki istorinio patekimo į pusfinalį jums trūko labai nedaug...

– Tokios rungtynės mus labai įkvėpia. Pamatėme, jog dirbame teigiama linkme. Viskas prasideda nuo jaunimo.  Į Švediją atvažiavau 2003 m. ir pastebėjau, jog didelis dėmesys čia skiriamas būtent jaunimo rinktinėms. Iš pradžių visos jaunimo komandos žaidė B grupėje, o dabar visos išskyrus vieną pateko į A grupę.
Vasarą merginos čempionatuose tobulėja, nes žaidžia prieš geriausias komandas. Dabar esame kviečiamos į turnyrus, kuriuos rengia pajėgias moterų komandas turinčios šalys. Pirmiau kviesdavo Šveicarija ar Danija, o dabar kviečia Italija, Prancūzija, Japonija. Sulaukėme pripažinimo.

– Europos čempionate žaidė ir Lietuvos komanda. Kontrolinėse varžybose lietuvės ir švedės žaidė tarpusavyje. Tąkart stipresnės buvo lietuvės, bet čempionate Švedija atrodė kur kas geriau. Kaip manot, ko pritrūko lietuvėms?

– Manau, kad joms pritrūko patirties. Reikia kantrybės. Be to, nebuvo trijų starto penketo žaidėjų (S.Linkevičienės, A.Bimbaitės, E.Šulčiūtės – SportIN.lt). Tai didelė netektis. Moterų krepšinyje neturime tokio didelio pasirinkimo, kaip vyrų krepšinyje.

– Kaip apskritai vertinate dabartinę Lietuvos moterų krepšinio situaciją?

– Labai gerai, kad „Kibirkštis“ žais Eurolygoje. Reikia rungtyniauti aukščiausiame lygyje, o lietuvėms klubuose griežti pirmu smuiku. Taip pat moterų krepšiniui reikia skirti ir daugiau dėmesio. Kol kas jo trūksta. Aš nekalbu apie pinigus. Bet kad lygis kiltų, reikia didesnio paskatinimo.

– Ar moterų rinktinės pasirodymas čempionate Prancūzijoje sulaukė daug dėmesio iš švedų visuomenės, žiniasklaidos?

– Labai daug. Kartu su mumis čempionate buvo mergina, kuri mus nuolat filmavo. Ji kurs dokumentinį filmą. Taip pat prieš kiekvienas rungtynes buvo transliuojama 45 min. trukmės laida, kurioje rodydavo, kaip mes pusryčiaujame, kaip atvažiuojame į rungtynes, duodavome daug interviu. Viskas buvo padaryta labai profesionaliai. Transliacijos buvo tokio lygio kaip futbolo nacionalinės rinktinės varžybų. Švedai to nėra matę.

– Ar grįžusias jus pasitiko oro uoste?

– Mes visos grįžome skirtingu metu. Vienos iš karto, kitos pasiliko žiūrėti finalų. Švedijoje mados sportininkus pasitikti oro uoste apskritai nėra. Aišku, ir pats krepšinis dar nėra tokia populiari sporto šaka, kaip futbolas ar ledo ritulys. Mes pakeliui, bet dar didelis darbas priešaky.

– Kalbama, jog Lietuvoje moterų krepšinio lygis krinta, nes krepšininkės neturi pakankamai tarptautinio lygio varžybų, kritikos tenka ir krepšinio mokykloms. O kaip yra Švedijoje – šalyje, kurioje moterų krepšinis kaip tik šiuo metu kyla?

– Na, Švedijoje situacija taip pat nėra tobula. Pastaraisiais metais buvo sumažintas finansavimas. Praėjusiais metais turėjome vieną komandą, kuri žaidė Europos taurėje. Bet kol kas tik viena žaidėja žaidžia Eurolygoje. Gerai tik tai, jog dauguma rinktinės žaidėjų lieka žaisti Europoje.

Manau, kad tiesiog atsirado talentų, žaidėjų su charakteriais. Pavyzdžiui, dvynės Eldebrink (Švedijos rinktinės lyderės Frida ir Elin Eldebrink – SportIN.lt). Dar tada kai jos lankė mokyklą, buvo sakoma, kad jos taps profesionalėmis. Jų pavyzdys jau spėjo įkvėpti ir kitas merginas. Prie gerų rezultatų prisidėjo ir rodomas dėmesys. Mus dabar labai palaiko olimpinis komitetas, nes tebėra galimybių patekti į 2016 m. olimpiadą. 

– Kaip tapote Švedijos rinktinės trenerio asistente? 

– Dar žaisdama krepšinį Švedijoje 2004 m. pradėjau dirbti ir trenerės darbą. Mano pirmos pareigos buvo 16-mečių rinktinės asistentė. Po metų pertraukos dvi vasaras dirbau 20-mečių rinktinės vyr. trenerio asistente, paskui dvi vasaras buvau vyr. trenerė, o galiausiai man pasiūlė dirbti ir moterų rinktinės trenerių štabe.

– Taigi jaunimo rinktinės žaidėjos, kurias treniravote, šiuo metu praktiškai sudaro moterų rinktinės pagrindą?

– Taip. Pradedant nuo dvynukių. Dauguma žaidėjų man yra gerai pažįstamos. 

– Prieš baigdama karjerą 2009 m., šešerius metus atstovavote Solnos „Vikings“ komandai. Visuomet žinojote, jog tapsite trenere?

– Kadangi jau žaisdama pradėjau dirbti su jaunimu, žinojau, jog ir baigus karjerą tęsiu šią veiklą. Man tai patiko, greitai gavau pripažinimą, tai paskatino. Vos baigus karjerą gavau pasiūlymą dirbti trenere iš dviejų klubų. Kai turi vardą, yra truputį lengviau „užsikabinti“. Žinoma, paskui reikia įrodyti, jog esi kažko vertas. Bet užsitarnautas vardas atidaro pirmas duris.
Apskritai tai buvo protingas žingsnis. Kai sportininkas baigia karjerą, nėra lengva pradėti kitą gyvenimą. O man pereinamasis laikotarpis buvo gana lengvas.
– 1997 m. atstovaudama Lietuvos moterų rinktinei triumfavote Europos čempionate Vengrijoje. Kaip jautėtės vėl dalyvaudama Europos čempionate?
– Šauniai! (juokiasi). Kai atstovauji šaliai, sunku net apibūdinti visus plūstančius jausmus. Didelė garbė dalyvauti čempionate ir kaip krepšininkei, ir kaip trenerei. Tiesa, dažnai žaidėjos neįsivaizduoja, ką treneriai daro. Žaidėjai atidirba savo darbą fiziškai, o treneris dirba 24 valandas per parą. Buvo labai įtemptas grafikas. Aišku, kai komandai gerai sekasi, įtampa sumažėja, tačiau trenerio darbas yru sunkus.

– Galbūt sugrįžo prisiminimai?

– Žinoma, kad sugrįžo. Mes su Švedija pasiekėme tokius rezultatus, nes buvome vieningos. Stengiamės vieni dėl kitų, trenerių kolektyvas labai gerai kartu dirbo. Tas pats buvo ir 1997 m. su Lietuva. Mes tada irgi buvome vieningos. Komanda gali kažką pasiekti, kai viena dėl kitos kovoja, kai sutaria, kai viena kitai rūpi. Kai rūpiniesi komandos draugėmis, asmeninės ambicijos tampa mažiau svarbios.

– Daug auksinės Lietuvos rinktinės kartos žaidėjų baigusios karjerą pasuko trenerių keliu – tą padarė ir Lina Dambrauskaitė, Jurgita Štreimikytė, Dalia Kurtinaitienė, Rasa Kreivytė... ir jūs. Sutapimas?

– Sunku pasakyti, galbūt ir sutapimas. Bet iš tikrųjų buvome protinga „chebra”! Laikai keičiasi. Turime ir daugiau pavyzdžių, kai moterys sėkmingai dirba trenerių darbą. Šiais metais Švedijos vyrų aukščiausioje krepšinio lygoje dirbau trenerio asistente komandoje.  Prieš dešimt metų to nebūčiau galėjus įsivaizduoti. Treniruodama Solnos „Vikings“ vyrų klubą įsirašiau į istoriją. Iki šiol nebuvo moters trenerės, treniravusios Švedijos komandos aukščiausioje lygoje. Net nežinau, ar Europoje yra daugiau tokių atvejų. Bet manau už kokių 5 metų jų tikrai padaugės, moterys turėtų tapti ir vyr. trenerėmis.  Man trenerės darbas patinka. Bet, deja, treneris visada turi būti pasiruošęs kritikai. Tu tampi atvira knyga. Čia nepakanka padaryti savo darbo ir išeiti. Juk padarytas darbas gali ir neduoti gerų rezultatų.

– Ar kitąmet toliau treniruosite „Vikings“?

– Greičiausiai ne. Komanda pasirašė sutartį su treneriu iš Suomijos ir jis turbūt pasikvies savo asistentą. Tačiau klube ir toliau turėčiau treniruoti 1999 m. gimusius vaikinus, taip pat man pasiūlė vadovauti visam jaunimui. Švedijoje yra asmuo, kuris atsakingas už elitą, ir asmuo, atsakingas už visus jaunimo reikalus. Man pasiūlė užimti šias pareigas, bet kol kas dar nepriėmiau sprendimo.

– Ar palaikote ryšį su buvusiomis komandos draugėmis iš Lietuvos rinktinės?

– Bendraujame su Dalia Kurtinaitiene. Kartais su Jurgita Štreimikyte pasikalbame.

– Toje rinktinėje žaidė ir jūsų sesuo dvynė Aneta, šiuo metu gyvenanti Suomijoje. Bendraujate?

– O taip, mes daug su ja bendraujam! (juokiasi).

– Ką manote apie Švediją? Galvojate čia pasilikti?

– Žinoma, norėčiau dirbti ir kitur Europoje, pajėgiame klube. Bet senatvę praleisti Švedijoje, manau, man būtų visai neblogai. Tai gera šalis. Geros ekonominės, socialinės sąlygos. Arti Suomijos, arti Lietuvos.

– Ar pasiilgstate Lietuvos?

– Ne. Labiau pasiilgstu šeimos, draugų. Lietuvoje negyvenu jau nuo 1995 m. Prieš tai gyvenau Amerikoje. Aš esu toks žmogus, visur galiu prisitaikyti. 

– Jei jums būtų pasiūlyta grįžti į Lietuvą ir vadovauti kuriai nors moterų komandai, apsvarstytumėte tokį variantą?

– Taip, apsvarstyčiau.