Aukso medalių kalvis šlovės nesivaiko

Linas Šalkus, paklaustas, ar Kauno rajonas jam tapo namais, kaip tikras aukštaitis neapsimetinėja: jo namai yra ten, kur veda trenerio karjeros vingiai. Tačiau pastaroji stotelė "Hoptrans-Sirenų" komandos stratego širdyje jau užėmė ypatingą kertelę. O kaip kitaip vadinti kolektyvą, su kuriuo užkopi į aukščiausią profesinės karjeros kalną?

Pusantro dešimtmečio Vilniaus "Sakalų" klube dirbęs panevėžietis su sostinės krepšininkais 1999-aisiais laimėjo Lietuvos krepšinio lygos (LKL) bronzą. Kuris medalis – bronzos su vyrais ar aukso su moterimis – brangesnis, L.Šalkus atsakė nedvejodamas: "Abu brangūs. Anas, kad pirmasis, o dabartinis – kad auksinis. Vis dėlto pirmoji vieta – viršūnė. Juo labiau kad viską pasiekėme savo jėgomis. Laimėjome ne Eurolygą, tačiau nuveikėme išties daug."

– Treneri, kaip šventėte pergalę Lietuvos moterų krepšinio lygos (LMKL) čempionate? – paklausėme "Hoptrans-Sirenų" stratego.

– Neužsibuvome užstalėse... Po paskutinių finalo rungtynių pavakarieniavome restorane su rėmėjais. Dar kitur pasėdėjome iki penktos ryto (juokiasi – aut. past.). Dar kažkodėl sunku patikėti tuo, ką pasiekėme. Nežinau, kada patikėsime.

– Iki šiol pripažindavote, kad netikite aukštesnėmis jėgomis...

– Išties aukščiausiomis jėgomis nesivadovauju. Labiau tikiu kasdieniu darbu. Bet po tokio sezono… Juk buvo ir sunkių momentų. Per reguliarųjį sezoną visoms pirmaujančioms komandoms pralaimėjome sausai – po 0:4. Atrodė, jokių šansų. O paskui viskas apsivertė aukštyn kojomis.

– Kada patikėjote, kad jūsų komanda gali nuversti aukštus LMKL kalnus?

– Per Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) taurės turnyrą. Tada po mūsų laimėtos bronzos pasakiau: iššovėme, kai labiausiai reikėjo. Tai pasikartojo ir LMKL čempionate. Pusfinalyje ir finale buvome tiesiog geresnės nei mūsų varžovės. Galėjome į finalą prasprūsti įveikę "Uteną" pusfinalyje 2:1, o paskui kaip nors tikėtis galutinės pergalės. Tačiau mes uteniškėms nesuteikėme jokių šansų, o ir finale net neprireikė visų rungtynių. Vadinasi, mūsų sėkmė nebuvo atsitiktinė.

– "Hoptrans-Sirenos" išsiskyrė kovingumu, buvo aršesnės net už grėsmingiausias varžoves. Kaip pavykdavo taip nuteikti, motyvuoti auklėtines: aštriais žodžiais, komplimentais ar dar kažkuo?

– Dažniausiai išsiversdavome be keiksmažodžių. Būdavo, kad vienai velnių duodu, kitą sugėdinu, klausiu: kodėl tu nemetei į krepšį turėdama gerą poziciją? Žaidėjos savo charakteriu skiriasi, kai kurias reikia paraginti, kitas – aprėkti, užgauti ambicijas. Tada, žiūrėk, taip apsigina, kad net pačios stebisi. Buvo rungtynių, kai man atsibodo šūkauti. Tariau žaidėjoms: nieko nebesakysiu, nekelsiu balso. Bet po to jos pačios paprašė: treneri, niekas nepavyksta, gal jūs vis dėlto parėkaukit.

– Tačiau taip kolektyvą galima ne tik sulipdyti, bet ir išardyti, susipykti su krepšininkėmis.

– Merginos supranta, kad mano emocijos – ne šiaip sau. Nerėkiu vien dėl to, kad rėkčiau. Noriu akcentuoti svarbius dalykus, išreikalauti, parodyti klaidas, kad nebekartotų. Aš joms ir vaizdo įrašus parodau, išsiaiškiname, kas buvo gerai, kas – ne, o prireikus atsiprašau. Matau, kad jos kartais užpyksta, bet apsisukusios ima ir įrodo, kad gali padaryti taip, kaip reikia.

 


Šiame straipsnyje: Linas Šalkuskrepšinissportas

NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių