Ar T. Pačėso auklėtiniai tikrai prarastoji karta? (išsami žaidėjų apžvalga)

Į Europos dvidešimtmečių krepšinio čempionatą lietuviai nusiuntė labai keistą komandą. „Ant popieriaus“ ši rinktinė atrodė apgailėtinai – turėjo vos tris LKL žaidusius krepšininkus ir krūvą negirdėtų pavardžių.

Ar šią kartą galime vadinti prarastąja? Nejaugi neturime dvidešimtmečių, kurie pajėgtų žaisti stipriausioje Lietuvos lygoje? Kitų šalių rinktinėse rungtyniavo jaunuoliai jau spėję paragauti Europos taurės, Eurolygos, stiprių nacionalinių čempionatų duonos. Tačiau lietuviai dar kartą įrodė, jog aikštelėje žaidžia ne pavardės ir ne kontraktai.
Tomas Pačėsas nemėgino stebinti Europos uraganinėmis atakomis. Specialistas puikiai suprato, jog su šių žaidėjų rinkiniu galima laimėti tik „ariant“ gynyboje. Būtent šis komponentas varė į neviltį lietuvių varžovus.

Pirmame etape mūsiškiai per keturias rungtynes suklupo vos kartą. Antrame etape vėl buvo patirta viena nesėkmė ir T.Pačėso auklėtiniai stojo į ketvirtfinalio kovą su Italija.
Žiūrovai vėl išvydo klampų, gynybinį krepšinį, o mūsiškiams patekti į kitą etapą sukliudė kažkokie krepšinio Dievų žaidimai. Italai per 10 sekundžių sugebėjo įmesti du tritaškius. To negalima vadinti stebuklu, nemačius, kokie tai buvo metimai. Pirmasis – italas užspaustas dviejų gynėjų aikštės kampe meta krepšio link. Yra! Antrasis – italas dar toli nuo tritaškio linijos, meta „nesąmonę“, vėl yra! Švelniai tariant, fortūna buvo ne mūsų pusėje.

Ši labai skaudi nesėkmė lėmė, jog Lietuva čempionate užėmė septintą vietą. Sužaistos 10 rungtynių, patirtos 4 nesėkmės. Didžiausias pralaimėjimas – keturių taškų skirtumu.
Turbūt po dešimtmečio šio čempionato jau niekas neatsimins, istorijoje liks tik įrašas, jog užimta septintoji vieta. Turbūt niekas nebeprisimins, kokius stebuklus kūrė šis vidutiniokų būrys. Kol dar nepraėjo dešimt metų, portalas SportIN.lt paanalizuos, kaip sekėsi kiekvienam į komandos dvyliktuką prasimušusiam atletui, įvertins jo pasirodymą ir ateities perspektyvas.

Vaidas Kariniauskas, 197 cm ūgio, praėjusį sezoną atstovavo Kauno „Žalgiriui–Sabonio mokyklai“

Lietuvos rinktinė šiose pirmenybėse neturėjo tokio žaidėjo, kuris už kitus būtų pranašesnis visa galva. Tačiau jei reikėtų įvardinti komandos lyderį, daugelis juo tikriausiai įvardintų Vaidą Kariniauską.
NKL lygoje praėjusį sezoną po 8 taškus rinkęs atletas T.Pačėso vadovaujamoje komandoje gavo labai svarbų vaidmenį. Krepšininkas žaisdavo po 24 minutes ir aikštelėje darydavo viską – dalindavo perdavimus, kovodavo dėl kamuolių, pelnydavo taškus.

Puolėjas sužibėjo jau pirmose rungtynėse su Serbija, įmetęs 23 taškus. Geriausias V.Kariniausko pasirodymas buvo prieš Kroatiją, kuomet jaunuolis ne tik įmetė 24 taškus, tačiau atkovojo 7 kamuolius ir atliko 9 rezultatyvius perdavimus.

Tai labai įdomus krepšininkas, tačiau dar neaišku, kokią poziciją jis turėtų užimti vyrų krepšinyje. Atletas šiuo metu gali rungtyniauti net keturiose pozicijose – nuo įžaidėjo iki sunkiojo krašto.
Komanda, savo gretose turinti puolėją, galintį be vargo įžaidinėti kamuolį, visuomet įgauna pliusų. Vis tik V.Kariniauskui reikėtų orientuotis į lengvojo krašto poziciją – jai tinkamas tiek lietuvio ūgis, tiek universalumas.

Europos pirmenybėse atletas pademonstravo neblogą driblingą ir visą puokštę klaidinančių judesių, veržiantis link krepšio. Tačiau tie judesiai kelia ir labai daug klaustukų – kai jie atliekami, kamuolys mušinėjamas labai aukštai, žaidžiama neatsargiai. Vyrų krepšinyje tai gali nesuveikti.

Tolimesnės karjeros perspektyvos? Tokio stiliaus žaidėjai arba tampa labai gerais krepšininkais, arba blogais, nes taip ir nesuranda savo tikrosios pozicijos. Panašu, jog V.Kariniauskui netrūksta sveiko įžūlumo, jis nebijo imtis lyderio vaidmens lemiamu metu, tad vyrų krepšinyje neturėtų pradingti. Tačiau dirbti reikia dar labai labai daug.

Statistika: 25 minutės, 12,2 taško (60 proc. dvit., 31 proc. trit., 72 proc. baud.), 3,4 atkovoto ir 1,3 perimto kamuolio bei 3,2 rezultatyvaus perdavimo.

Martynas Paliukėnas, 195 cm ūgio, žaidė Vilniaus „Statyboje“

NKL lygoje praėjusį sezoną praleidęs gynėjas neatsitiktinai saulukė nemažo trenerio pasitikėjimo. Atleto pagrindinis koziris – patikima gynyba, garantavusi Martynui Pauliukėnui vidutiniškai 23 minutes per mačą.

Tačiau šiame čempionate krepšininkas kiek nelauktai tapo svarbiu ginklu ir atakuojant varžovų krepšį. Gynėjas drąsiai drąskė varžovų gynybą prasiveržimais ir dažnai atakavo iš toli. Už M.Pauliukėną daugiau tritaškių išmetė tik Osvaldas Olisevičius.

Didžiausia šio žaidėjo bėda – visiškas stabilumo trūkumas. Užtenka mestelti akį į statistiką. Per pirmas dvejas rungtynes – iš viso 6 taškai ir vos 2 metimai iš 9. Trečiame mače – 20 taškų į Gruzijos krepšį ir beveik šimtaprocentinis pataikymas.

Apmaudu, tačiau juodajame ketvirtfinalyje gynėjui pasitaikė būtent juodoji diena. Atletas žaidė net 32 minutes, tačiau surinko tik 6 taškus (1/6 metimai), padarė 4 klaidas ir neatliko nei vieno perdavimo! Prastas M.Pauliukėno žaidimas puolime tapo vienu iš pralaimėjimo faktorių.

Ankstesniais metais rinktinėje šis atletas užimdavo įžaidėjo poziciją, tačiau šį kartą jo organizuojant atakas praktiškai nematėme. M.Pauliukėnas persikvalifikavo į atakuojantį gynėją, kuris reikalui esant gali pasivarinėti kamuolį.

Ateities perspektyvos? Neblogos, jei pateks pas gerą specialistą. Tokį, kuris įvertins ne tik darbą puolime, tačiau ir gynyboje. Juk ir dabartinėje Lietuvos rinktinėje turime gerai puolančių „mažiukų“, tačiau patikimai besiginančių – nėra.

Vis tik vyrų krepšinyje gali būti nelengvą, ką įrodė jau praėjęs sezonas, kuomet NKL lygoje M.Pauliukėnas pelnydavo 7,3 taško. Gynėjui būtina praplėsti savo puolimo arsenalą, šiuo metu jis žaidžia pernelyg statiškai.

Statistika: 23 minutės, 9,6 taško (56 proc. dvit., 39 proc. trit., 75 proc. baud.), 2,3 atkovoto kamuolio, 1,5 rezultatyvaus perdavimo.

Mindaugas Kačinas, 210 cm ūgio, žais Pietų Karolinos universitete

Vienoje iš stipresnių NCAA komandų kojas apšilęs Mindaugas Kačinas tvirtai užėmė startinio penketo vietą jaunimo rinktinėje ir aikštelėje praleisdavo beveik po 30 minučių.
Po 5 taškus studentų pirmenybėse rinkdavęs sunkusis kraštas – labai įvairiapusis aukštaūgis. Puolėjas sėkmingai žaidžia prie krepšio ir pirmai progai pasitaikius atakuoja iš toli. Universalus atletas gerokai išplėtė T.Pačėso kariaunos galimybes puolime.

Geriausią mačą M.Kačinas sužaidė paskutinėse rungtynėse su Juodkalnija, kuomet įmetė 18 taškų ir nusiėmė 8 kamuolius. Tačiau kaip ir M.Pauliukėnas, šis aukštaūgis žaidė labai nestabiliai.
Nors aikštelėje puolėjas praleisdavo daug laiko, ne visada imdavosi iniciatyvos. Tiesa, prieš italus klaipėdietis atrodė gana neblogai ir surinko 10 taškų bei 9 kamuolius.

Vienas didžiausių M.Kačino minusų – agresyvumo stoka. Net jei tą dieną žaidimas „eina“ ir metimai skrodžia tinklelį, puolėjas neforsuoja įvykių ir nepiktnaudžiauja metimais. Sveikas įžūlumas jam tikrai nepakenktų.

Klausimų kelia ir žaidimas po krepšiu. Atletas labai mėgsta mėtyti tritaškius, tačiau vengia fizinės kovos po krepšiu, po lenta nesusikuria patogių progų metimui. Turint omenyje krepšininko ūgį, reikėtų atkovoti daugiau kamuolių.

M.Kačino perspektyvos geresnės, nei galima pagalvoti pažiūrėjus į statistiką. Aukštaūgis žaidžia stipriame universitete ir pasižymi dideliu universalumu. Šiek tiek praplėtus puolimo arsenalą gautųsi labai įdomus aukštaūgis.

Statistika: 30 minučių, 9 taškai (47 proc. dvit., 39 proc. trit., 77 proc. baud.), 5,5 atkovoto kamuolio, 1,3 rezultatyvaus perdavimo bei 0,6 bloko.

Laimonas Chatkevičius, 213 cm ūgio, žais Pietų Karolinos universitete

Kartu su M.Kačinu Pietų Karolinos universitete žaidžiantis „centras“ su bendraklubiu sudarė Lietuvos rinktinės starto penketo aukštaūgių duetą.
Nors abiejų krepšininkų ūgis panašus – tai du visiškai kitokie žaidėjai. Laimonas Chatkevičius yra grynakraujis vidurio puolėjas, labai gerai dirbantis gynyboje, patikimai kovojantis dėl kamuolių ir net nebandantis mėtyti tritaškių.

Galingo stoto klaipėdietis visame čempionate liko trečias pagal blokuotus metimus ir dešimtas pagal atkovotus kamuolius. Būtent šios kategorijos yra svarbiausios geram aukštaūgiui.

Žinoma, L.Chatkevičius taip pat nėra žaidėjas be minusų. Nors jis puikiai darbuojasi gynyboje, tačiau labai statiškai žaidžia puolime ir ne visada išnaudoja net šimtaprocentes progas. Blogai ir tai, kad „centras“ nemato komandos draugų. Gavęs kamuolį po krepšiu jis jo nebegrąžins. Todėl jis turnyre dažnai klysdavo ir praktiškai neatlikdavo rezultatyvių perdavimų.

Tiesa, varžovams keldavo problemų tai, jog vidurio puolėjas gerai pataiko baudos metimus. Be to L.Chatkevičius buvo vienu iš nedaugelio komandos žaidėjų, kurie viso turnyro metu žaidė stabiliai.
„Centras“ dar turi labai daug vietos tobulėjimui. Gynyboje jis jau dabar daro labai didelę įtaką žaidimui, tačiau reikia protingiau žaisti puolime. Galbūt ir agresyviau, nes tokių duomenų aukštaūgiai nesimėto. Kitas sezonas NCAA lygoje gali tapti kertiniu – arba „centras“ įrodys, kad gali tobulėti, arba užsisėdės ant suolo, taip ir likdamas vidutinioku.

Statistika: 21 minutė, 7,9 taško (52 proc. dvit., 68 proc. baud.), 8,1 atkovoto kamuolio, 2,1 bloko, 0,4 rezultatyvaus perdavimo, 1,8 klaidos

Tauras Jogėla, 202 cm ūgio, žaidė Panevėžio „Lietkabelyje“

Tauras Jogėla tapo žaidėju, apie kurį buvo daugiausia diskutuota tiek prieš čempionatą, tiek jo metu.

Prieš keletą metų absoliučiu šios kartos lyderiu buvęs puolėjas šiemet iki paskutinių akimirkų kovojo dėl vietos dvyliktuke. Prasimušęs į pagrindinę sudėtį tauragiškis aikštelėje daug laiko negavo, tačiau neblogai jį išnaudojo.

Mačuose su Gruzija ir Graikija T.Jogėla žaidė ilgiau nei po 20 minučių ir pelnė po 15 taškų. Ketvirtfinalyje su Italija jis rungtyniavo vos 11 minučių, tačiau drąsūs reidai link krepšio ketvirtame kėlinyje neleido varžovams pabėgti.

Paskutiniuose dviejuose mačuose atletas jau neberungtyniavo, nes nelemtame ketvirtfinalyje su Italija dar prasiskėlė ir galvą.

T.Jogėla – individualiai labai stiprus krepšininkas, todėl jis nelabai tiko T.Pačėso vadovaujamai komandai, kur paliekama mažai vietos improvizacijoms.

BBL lygoje beveik po 10 taškų rinkdavęs lietuvis, nepaisant kuklios statistikos dvidešimtmečių pirmenybėse, vis dar yra labai perspektyvus žaidėjas. Didžiausias jo koziris – nepaprastai aštrus, greitas prasiveržimas.

Didžiausias trūkumas – metimas iš toliau. Tačiau pasaulyje apstu lengvųjų kraštų, kurie vengia mesti tritaškius ir naudodamiesi fizine jėga nuolat veržiasi link krepšio. Tauras Jogėla gali tapti būtent tokio stiliaus krepšininku.

Lietuvos rinktinėje atletas liko penktas pagal rezultatyvumą, tačiau nereikia abejoti, kad tai vis dar 2–3 talentingiausias šios komandos žaidėjas. Tiesiog reikia įdėti darbo. Visų pirma – gynyboje. Tokių fizinių duomenų krepšininkas gintis gali tikrai sėkmingiau. Metimas – irgi pataisomas dalykas. Bent jau baudas galima pataikyti tikrai geriau.

Iškalbingas ir kitas skaičius – 110 minučių čempionate praleidęs krepšininkas neatliko nei vieno rezultatyvaus perdavimo. Daugiau tokio žaidėjo rinktinėje nebuvo.

Statistika: 14 minučių, 6,9 taško (46 proc. dvit., 29 proc. trit., 65 proc. baud.), 3,8 atkovoto ir 0,5 perimto kamuolio, 0 rezultatyvių perdavimų.

Osvaldas Olisevičius, 200 cm ūgio, žaidė Vilniaus „Š.Marčiulionio krepšinio akademijoje“

Osvaldas Olisevičius dvidešimtmečių rinktinės puolimo schemose turėjo praktiškai vieną užduotį – svaidyti tritaškius. Gana aukštas gynėjas tai ir darė, tačiau labai jau nestabiliai ir ne visada sėkmingai.
Per 10 rungtynių atletas link krepšio paleido 49 tolimus metimus ir vos 20 dvitaškių! Krepšininkas tritaškius metė daugiau nei du kartus dažniau nei iš artimesnių distancijų.
Lietuvos rinktinei buvo labai gerai, kai snaiperiui krito. Serbijai buvo atseikėti 2, Gruzijai – 3 tritaškiai, demonstruotas geras taiklumas. Tačiau buvo ir juodų dienų. 1/5 prieš Graikiją, 0/2 prieš Juodkalniją, 1/6 prieš Turkiją, 1/5 prieš Kroatiją.

O.Olisevičiaus statistiką kiek pataisė tik nelemtasis mačas su Italija, kuomet gynėjas surinko 14 taškų, susmeigdamas 4 tolimus metimus iš 6 bandymų. Ironiška, jog vilnietis geriausias savo rungtynes sužaidė būtent mače, užkirtusiame kelią į pusfinalį.

Nors atleto taikiklis buvo nusimušęs, jis aikštelėje praleisdavo nemažai laiko. Priežasčių kodėl, toli ieškoti nereikia – gynyba. Snaiperis galėjo sėkmingai ginti net kelių pozicijų krepšininkus, kas savaime tampa pliusu T.Pačėso rinktinėje.

Šio žaidėjo perspektyvos gana niūrokos. Tai vieno amplua krepšininkas, kuris gerai dienai pasitaikius gali suvarpyti varžovus tritaškiais, tačiau po to tris rungtynes būti sunkiai pastebimu. O.Olisevičius puolime labai statiškas ir tiesiog laukia progų metimams, pats jų nesuskirdamas. Tokie žaidėjai paprastai taip ir lieka vidutiniokais.
Statistika: 21 minutė, 6,8 taško(35 proc. dvit., 35 proc. trit., 75 proc. baud.), 3,2 atkovoto ir 0,8 perimto kamuolio bei 0,8 rezultatyvaus perdavimo.

Paulius Semaška,184 cm ūgio, žaidė Kėdainių „Nevėžyje“

Paulius Semaška lyg ir turėjo tapti pagrindiniu rinktinės atakų organizatoriumi, tačiau labiau išsiskyrė neužtikrintu ir padriku žaidimu, labiau ne valdydamas, o griaudamas atakas.
Kauniečio statistiką kilstelėjo tik paskutinės dvi rungtynės, kurios mūsiškiams nieko nebelėmė. Įžaidėjas turkams įmetė 12, o Juodkalnijai – 20 taškų. Atmetus šiuos mačus, gynėjas neturėtų net 3 taškų vidurkio.

Šis čempionatas atskleidė, kad P.Semaškai įsitvirtinti vyrų krepšinyje bus be proto sunku. Žemaūgis gynėjas drąsiai veržiasi link krepšio, tačiau tai nebesuveikia, nes aukštesni oponentai be didesnių problemų apsigina.

Tai, kas veikė jaunesniame amžiuje, pradeda kliudyti. Baisiausia tai, jog be prasiveržimo, P.Semaška savo arsenale nebelabai ką ir turi. Tritaškiai – toli gražu ne jo stiprybė. Taigi vienintelis kelias pabaigti atakas – avantiūriškai veržtis link krepšio arba mesti iš vidutinio nuotolio, ko šis gynėjas nemėgsta daryti.

Į visa tai būtų galima užmerkti akis, jei būtų tinkamai atliekamos įžaidėjo pareigos. Tačiau kaunietis neišsiskiria labai geru aikštelės matymu ir driblingu. Prieš kibesnę gynybą jis sunkiai supranta, kaip persivaryti kamuolį į kitą aikštės pusę. Tuo ketvirtfinalyje meistriškai naudojosi Italija.

Ties Pauliaus Semaškos pavarde – pavojaus signalas. Norėdamas kažko pasiekti vyrų krepšinyje jis turi labai labai daug dirbti, nes bagažo, atsinešto iš anksčiau – akivaizdžiai nepakanka.
Statistika: 15 minučių, 5,7 taško (38 proc. trit., 18 proc. trit., 65 proc. baud.), 2,1 atkovoto ir 0,8 perimto kamuolio, 2,1 rezultatyvaus perdavimo, 0,8 klaidos.

Ignas Vaitkus, 189 cm ūgio, Pakruojo „Meresta“

Nors Ignas Vaitkus yra atakuojantis gynėjas, būtinybei esant galintis persivaryti kamuolį per aikštelę, čempionate jis daugiausia žaidė lengvojo krašto puolėjo pozicijoje ir keitė O.Olisevičių.
Pirmą kartą Lietuvos rinktinės marškinėlius apsivilkęs šiaulietis paragavo ir įžaidėjo duonos, tačiau per visą turnyrą atliko vos 2 rezultatyvius perdavimus. Išvada paprasta – jam labiau tinka užbaiginėti, o ne kurti atakas.

I.Vaitkus išsiskiria snaiperio savybėmis, tačiau šiose pirmenybėse visų savo gabumų nepademonstravo ir pataikė vos 5 iš 17 tolimų metimų.
Krepšininkas išsiskyrė dvejose rungtynėse. Pirmame etape Gruzijai jis įmetė 10 taškų, o nieko nelėmusiame mače su turkais – 13. Kitose rungtynėse šiaulietis aikštelėje praleisdavo mažai laiko ir nieko stebuklingo nenuveikdavo.

I.Vaitkaus perspektyvos taip pat kelia daug klaustukų. Visų pirma – per mažas ūgis. Būnant 189 cm ūgio žaisti „trečiu“ numeriu – per didelė prabanga. Dėl žemesnio ūgio tampa sunkiau tiek atakuojant, tiek ginantis. Pasaulyje nėra daug pavyzdžių, kai tokie žemi krepšininkai sėkmingai žaistų lengvuoju krašto puolėju.

Be to, atletui trūksta stabilumo, užtikrintumo, geresnio driblingo, platesnio puolimo arsenalo.

Statistika: 10 minučių, 4,4 taško (59 proc. dvit., 29 proc. trit., 57 proc. baud.), 0,9 atkovoto kamuolio, 0,2 rezultatyvaus perdavimo.

Žygimantas Riauka, 203 cm ūgio, žaidė Viskonsino „Parkside“, antroji NCAA lyga

Atsarginio sunkiojo krašto vieta dvidešimtmečių rinktinėje buvo patikėta žaidėjui, kuris praėjusį sezoną praleido tik antroje NCAA lygoje. Vis tik atletas nenuvylė ir patikimai atliko savo užduotis.
O jos buvo labai paprastos. Dirbti gynyboje, kovoti dėl kamuolių, statyti tvirtas užtvaras, esant gerai progai – atakuoti. Žygimantas Riauka pats iniciatyvos imdavosi labai retai, beveik visi jo taškai buvo darbiniai – atkovojus kamuolį puolime, arba gavus jį po krepšiu.

Aukštaūgis savo arsenale turi ir tritaškį metimą, tačiau šiose pirmenybėse tokių avantiūrų nesiėmė ir laimę pabandė vos 2 kartus. Geriausią mačą klaipėdietis sužaidė su Graikija, kai pelnė 6 taškus ir atkovojo net 13 kamuolių, o 5 iš jų – puolime.

Aukštaūgio perspektyvos – gana miglotos. Norint tapti normaliu krepšininku, reikia nešdintis iš antrosios NCAA lygos. Jau geriau susirasti silpnesnę komandą pirmame divizione. Žaidžiant su silpnesniais varžovais tampa labai sunku persiorientuoti rimtose varžybose, tai ypač jautėsi Ž.Riaukos žaidime.

Atletas turi neblogus duomenis ir gali tapti gana solidžiu, gynybinio stiliaus puolėju. Tačiau kol kas minusai nusveria pliusus – žemas krepšinio supratimas, menkas judesių po krepšiu arsenalas, dažnos klaidos.

Statistika: 19 minučių, 4,2 taško (42 proc. dvit., 67 proc. baud.), 6 atkovoti ir 0,6 perimto kamuolio, 0,8 rezultatyvaus perdavimo, 0,2 bloko.

Rytis Juknevičius, 187 cm ūgio, Jonavos „Triobet“

Praėjusį sezoną NKL lygoje vos po 4 taškus rinkdavęs atakų organizatorius privalėjo susitaikyti su atsarginio įžaidėjo vaidmeniu dvidešimtmečių rinktinėje.

Kaunietis nei nustebino, nei nuvylė. Pakeisdavęs pagrindinius krepšininkus jis neblogai padirbėdavo gynyboje, o mačuose su Kroatija bei Juodkalnija įmetė po 11 taškų.
Tačiau įžaidėjo darbas tinkamai atliktas nebūdavo. Atletas dažnai klydo, atliko mažai perdavimų ir akivaizdžiai nebuvo tas žmogus, kuris gali sustyguoti rinktinės puolimą.
Apie gynėjo perspektyvas kalbėti gana keblu. Jei bus pasiektas bent jau LKL lygis, tai bus galima pavadinti labai dideliu pasisekimu.

Statistika: 12 minučių, 4 taškai (29 proc. dvit., 36 proc. trit., 76 proc. baud.), 1,6 atkovoto ir 0,9 perimto kamuolio, 1,4 rezultatyvaus perdavimo ir 0,7 klaidos.

Simonas Lekys, 182 cm ūgio, Trakų „KK Trakai“

Neįtikėtina, tačiau Lietuvos dvidešimtmečių rinktinė turėjo vieną atstovą net iš Regioninės krepšinio lygos (RKL) – Simoną Lekį.
Žemas atakų organizatorius nebuvo nusiteikęs sėdėti atsarginių suolo gale ir pirmame etape žaidė gana solidžiai, rinkdamas po 6 taškus. Vis tik per likusias rungtynes vilnietis viso labo įmetė 12 taškų, o keturis mačus baigė „nulinis“.

Tiesa, atakų organizatorius gana solidžiai pasirodė ketvirtfinalyje. Į aikštelę žengęs tik po didžiosios pertraukos, įžaidėjas joje liko beveik visą likusį laiką. S.Lekys sugebėjo visiškai išjungti iš žaidimo pagrindinį Italijos atakų organizatorių.

Taikliausiu rinktinės tritaškininku tapęs gynėjas įrodė, jog šiokių tokių perspektyvų turi. Visų pirma reikia kalbėti apie įžaidėjo pareigas – S.Lekys neblogai mato aikštę, skaito situaciją ir patikimai ginasi.
Trūkumai – labai minimalus puolimo arsenalas, kuriame dominuoja tritaškiai, daug klaidų, kaip įžaidėjui, labai prastas driblingas. Kūno sudėjimas, kaip dvidešimtmečiui, taip pat per menkas, LKL lygoje jis būtų svaidomas kaip pūkelis.

Statistika: 12 minučių, 3,3 taško (22 proc. dvit., 43 proc. trit., 50 proc. baud.), 1,3 atkovoto ir 0,7 perimto kamuolio, 1,3 rezultatyvaus perdavimo ir 1,7 klaidos.

Mantas Mockevičius, 189 cm ūgio, žaidė Palangos „Naglyje“

Po 12 taškų LKL pirmenybėse pelnydavęs žaidėjas turėjo tapti tikru Lietuvos rinktinės lyderiu, tačiau gavosi taip, jog Mantas Mockevičius pirmenybes baigė kaip nerezultatyviausias rinktinės žaidėjas.
Kodėl taip nutiko? Iš pradžių reikia kaltinti gynybą. Atletas pasižymi labai plačiu puolimo arsenalu, tačiau varžovų atakų stabdymas niekada nebuvo jo „arkliukas“.

Be to, krepšininkas čempionate dalyvavo ir ne visiškai išsigydęs čiurnos traumą.

Kitas dalykas – prasta pradžia. Su Serbija jis žaidė 8, su Graikija – 19, o su Gruzija – 15 minučių. Bendras pataikymas per šias rungtynes – 5 metimai iš 21.
Vėliau treneris prarado pasitikėjimą M.Mockevičiumi, o žaidėjas – savo jėgomis. T.Pačėsą galima suprasti – jis į aikštę leido krepšininką, kuris turėjo aštrinti komandos puolimą, tačiau metimai skriejo pro šalį, kentėjo komandinė gynyba. Neatsitiktinai plungiškis vėliau ilgam užsisėdėjo ant suoliuko.

Labai prastas čempionatas dar nereiškia, jog M.Mockevičius nebeturi potencialo. Juk praėjusį sezoną jis metė po 12 taškų, o per keletą mėnesių negalėjo taip „nusivažiuoti“.
Gal tiesiog gynėjas nespėjo įgauti geros fizinės formos, gal pademonstruoti sugebėjimus sukliudė kitos problemos. Tai panaši į T.Jogėlos situacija – individualiai tikrai stiprus krepšininkas, bet nelabai tinkantis bendrai komandos mozaikai.

M.Mockevičius jau įrodė, kad gali sėkmingai žaisti LKL. Šis čempionatas gali tapti geru spyriu į užpakalį ir padėti suprasti, kad reikia nenustoti dirbti. Reikia gerinti metimą, gerinti ištvermę, išmokti priimti tinkamesnius sprendimus.

Statistika: 10 minučių, 2,7 taško (27 proc. dvit., 75 proc. baud.), 2,1 atkovoto kamuolio, 0,3 rezultatyvaus perdavimo, 1,2 klaidos.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių