„Žalgirio“ aukštaūgiai, A. Jomantas ir D. Bauermannas (nuomonė)

Neseniai baigėsi pirmoji Lietuvos krepšinio lygos (LKL) finalo dvikova tarp Kauno „Žalgirio“ ir Vilniaus „Lietuvos ryto“. Nors „Žalgiris“ ir buvo laikytas favoritu, tačiau rezultatu 88:73 pasiekta nesudėtinga pergalė buvo šiek tiek netikėta.

Emocijoms šiek tiek atslūgus, pasižiūrėkime į šias rungtynes iš arčiau.

Tikriausiai pradėti reikėtų nuo to, ką jau teko minėti anksčiau rašytame komentare – vilniečių žaidimas itin priklauso nuo tritaškių metimų, o žalgiriečių didžiausias pranašumas yra priekinė linija. Tai atsispindėjo ir šiame susitikime.

Dirko Bauermanno auklėtiniai savo žaidimą mėgino grįsti tritaškiais, kurių metė 26, o pataikė 8 (31 proc.). Taiklumas neatrodo tragiškas, bet 5 iš sėkmingai realizuotų tolimų metimų buvo pataikyti per antrąją rungtynių pusę, kai „Žalgirio“ pranašumas jau viršijo 20 taškų ribą.

Tuo tarpu, kaip ir buvo tikėtasi, Joano Plazos žaidėjai savo žaidimą grindė puolimu arčiau krepšio, stengiantis išnaudoti ūgio pranašumą.

Žalgiriečiai nemenką dalį taškų pelnė po žaidimo „du prieš du“. Be to, išnaudojus pranašumą priekinėje linijoje, laisviau jaustis pradėjo ir kiti komandos žaidėjai.

Vis tik reikia išskirti Mindaugą Kuzminską ir Oliverį Lafayette‘ą, kurių dėka „Žalgiriui“ pavyko įgyti tvirtą pranašumą dar pirmojoje rungtynių dalyje. M.Kuzminskas vien per pirmąjį kėlinį pelnė 13 taškų, o O.Lafayette’as visus keturis tritaškius pataikė per pirmuosius du rungtynių ketvirčius. Net trys iš jo taiklių tolimų metimų buvo pataikyti paeiliui.

Vien tokie individualūs šių žaidėjų pasirodymai bene labiausiai lėmė buvusią rungtynių eigą. Žalgiriečiai jau po dviejų kėlinių pirmavo 22 taškų skirtumu, tad tai vien psichologiškai galėjo paveikti svečius iš sostinės.

„Lietuvos rytas“ nepasistengė išnaudoti nei greitai Darjušo Lavrinovičiaus susirinktų pražangų. Aukštaūgis trečią asmeninę pražangą gavo vos įpusėjus antrajam kėliniui. Tai išnaudojus, būtų buvę galima sumažinti „Žalgirio“ rotaciją priekinėje linijoje, kas palengvėtų darbas tiek puolime, tiek gynyboje.

Tokiu atveju keistųsi Kauno ekipos penketas, kas galbūt būtų buvę palanku Eimantui Bendžiui. Paskutinėse tarpusavio rungtynėse sužibėjęs puolėjas pirmosiose finalo rungtynėse rungtyniavo neužtikrintai ir atrodė, kad jis nepasitiki savo jėgomis. E.Bendžius per 24 minutes į krepšį metė tik keturis sykius (du kartus iš dviejų ir du kartus iš trijų taškų zonos). Palyginimui, 7-iose iš 8 LKL rungtynių, kuriose krepšininkas rungtyniavo 20 minučių ar ilgiau, jis atlikdavo 6 metimus ar dar daugiau. Kad E.Bendžiui trūko pasitikėjimo savo jėgomis, buvo akivaizdu, kadangi pastaruoju metu sunkiojo krašto puolėjo pozicijoje rungtyniaujantis lietuvis neskubėjo išnaudoti kiekvienos gautos progos – jis dažniau pasirinkdavo veržimąsi krepšio link ir perdavimą komandos draugui.

Nepaisant baisaus „Lietuvos ryto“ žaidimo per pirmus du kėlinius, prisiminkime antrą rungtynių pusę. Sunku pasakyti, kodėl ji klostėsi visiškai kitaip – ją laimėjo vilniečiai (39:32), sumažinę savo atsilikimą. Tokį rungtynių eigos pokytį galima pateisinti atsipalaidavimu, tačiau, manau, kad tam įtakos turėjo ir suprastėjęs žalgiriečių taiklumas bei D.Bauermanno pakeitimai „Lietuvos ryto“ žaidime.

Kokius pakeitimu įvedė vokietis? Į aikštę išleido Artūrą Jomantą, kuris per pirmąsias 20 minučių aikštėje nepasirodė. Puolėjas iš viso sužaidė 14 minučių ir tą laiką išnaudojo efektyviai – pelnė 8 taškus, atkovojo 3 kamuolius ir atliko 2 rezultatyvius perdavimus, neminint pakankamai solidaus žaidimo gynyboje.

Ketvirtajame kėlinyje į aikštę buvo sugrąžintas Tomislavas Zubčičius, kuris gerai žaidė ir pirmojoje pirmajame rungtynių dalyje. Kadangi kroato fiziniai duomenys ir įgūdžiai po krepšiu puolime buvo puikiai išnaudoti, buvo keista matyti, kad jis žaidė mažiau nei 15 minučių (antrą ir trečią kėlinius praleido ant atsarginių žaidėjų suolelio). Žinoma, T.Zubčičiaus gynyba nėra tokia, kokios norėtų D.Bauermannas, tačiau puolime puolėjas buvo pats efektyviausias – jis pataikė visus 7 mestus dvitaškius. Būdamas 213 cm ūgio kroatas savo varžovus (linkėjimai Mario Delašui) pajėgdavo įveikti greičiu.

Antroji pusė buvo sėkmingesnė sostinės ekipai, tačiau ir šios rungtynes patvirtino anksčiau krepšinio ekspertų keltas hipotezes, kad „Žalgiris“ turi didelį pranašumą dėl ilgesnio atsarginių žaidėjų suolelio. Ypač tai yra matoma, kalbant apie komandos aukštaūgius.

Pagrindiniai „Žalgirio“ priekinės linijos žaidėjai yra 212, 211, 210 ir 207 cm ūgio. Tuo tarpu „Lietuvos ryto“ pagrindinis vidurio puolėjas Tautvydas Lydeka yra 208 cm ūgio, o 213 cm ūgio Patrickas O’Bryantas atlieka tik epizodinį vaidmenį. Negana to, vieninteliu nominaliu komandos sunkiojo krašto puolėju galime laikyti tik Mindaugą Katelyną. Nei E.Bendžius, nei A.Jomantas nėra tikri šios pozicijos žaidėjai. O T.Zubčičius žaidžia pozicijose nuo lengvojo krašto iki vidurio puolėjo.

Trumpas „Lietuvos ryto“ atsarginių žaidėjų suolelis yra ne tik priekinėje linijoje. Komandos treneris turi spręsti ir sudėtingą įžaidėjų klausimą. Nemanja Nedovičius demonstruoja puikų žaidimą ir yra vienas geriausių žaidėjų komandoje, tačiau to paties nebūtų galima pasakyti apie Miltoną Palacio, kuriam įžengus į aikštę, vilniečių žaidimas dažniausiai subyra. Taip buvo ir šiose rungtynėse, kai trečiojo kėlinio pradžioje vilniečiai spurtavo, o po minutės pertraukėlės N.Nedovičių pakeitė M.Palacio. Tuomet „Žalgiris“ pradėjo savo sėkmingo žaidimą atkarpą ir daugiau mažiau atstatė turėtą pranašumą.

„Žalgiris“ treneriai įžaidėjo pozicijoje turi didesnį pasirinkimą ir gali rinktis iš tokių žaidėjų kaip O.Lafayette‘as, Donaldas McGrathas ar Adas Juškevičius. Turėdamas didelį žaidėjų pasirinkimą J.Plaza sau gali leisti Marko Popovičių aikštėje laikyti tik 8 minutes.

Viso sezono metu demonstruoti rezultatai, tarpusavio dvikovos ir tokie faktoriai, kaip komandų sudėtys, rodo didelį „Žalgirio“ pranašumą prieš „Lietuvos rytą“. Nors D.Bauermannas ieško išeičių ir kiekvienose rungtynėse galime išvysti kažką naujo, norimų rezultatų pasiekti nepavyksta. Būtų staigmena, jei būtų priešingai – vien komandų sudėtys „ant popieriaus“ yra stiprus argumentas, kalbant apie „Žalgirio“ pranašumą.