Vabzdžių bijo labiau nei aukščio

"Niekada nežiūriu iš balkono žemyn", – prisipažino ekstremalių šuolių į vandenį profesionalas Gary Huntas, pirmą kartą šią sporto šaką išmėginęs būdamas devynerių, o praėjusią savaitę tapęs pasaulio čempionu.

Prie sidabro pridėjo auksą

Tatarstano sostinėje Kazanėje įvykęs pasaulio vandens sporto čempionatas buvo antrasis, kuriame šuolininkai vyrai nardė nuo 27 m bokšto.

Aukso medalį iškovojo 629,30 taško surinkęs 31-erių G.Huntas. Jis prieš dvejus metus Barselonoje (Ispanija) laimėjo sidabrą. Šį kartą britas aplenkė meksikietį Bernalą Paredesą (596,45 tšk.) ir rusą Artiomą Silčenką (593,95 tšk.).

Šuoliai į vandenį iš didelių aukščių ("high diving" arba "cliff diving" – pagal varžybų vietą, nuo dirbtinės platformos ar natūralios aukštumos) – kol kas nėra olimpinė rungtis, tačiau populiarumo nestokoja.

2013-aisiais Prancūzijos uosto La Rošelio akvatorijoje įvykusias komercines "Red Bull World Series" varžybas stebėjo 75 tūkst. žiūrovų.

Ant prarajos krašto

"Kai vaikystėje pradėjau šokinėti į vandenį, mane baugino net 1 m aukštis. Tačiau po truputį kopiau aukštyn. Pasiekęs 10 m, išmokau tramdyti baimę", – prisiminė karjeros pradžią G.Huntas.

Šuolis nuo 27 m bokšto trunka maždaug tris sekundes, sportininkai pasiekia 95 km/val. greitį ir į vandenį sminga kojomis. Smūgio jėga tokia pat, kaip ir liuoktelėjus ant asfalto iš penkto daugiabučio aukšto.

"Eidamas į starto vietą mintyse pakartoju savo būsimus salto ir suktukus. Abejoju, ar tarp mūsų yra nors vienas šuolininkas, visiškai nejaučiantis baimės, kai pirštų galiukais atsiremia į prarajos kraštą. Žinome, kad tai rizikinga ir labai pavojinga. Menkiausia klaidelė gali būti pražūtinga", – teigė G.Huntas.

Jis prisiminė 2010-uosius, kai bandė atlikti šuolį įsibėgėjęs.

"Norėjau pademonstruoti keturgubą salto su pustrečio suktuko. Per treniruotę viskas pavyko, bet per varžybas pūtė stiprus vėjas. Rėžiausi į bangas kaip raketa, todėl vėliau paprašiau mane nuvežti į ligoninę – norėjau įsitikinti, ar tikrai nesusilaužiau nė vieno kaulelio. Ačiū Dievui, buvau sveikutėlis", – pasakojo pasaulio čempionas.

Akistatos su savimi

"Vienintelė taisyklė, kurios griežtai laikausi, – atsistojus ant bokšto ar uolos nesipuikuoti prieš žiūrovus, atsiriboti nuo aplinkos ir susitelkti tik šuoliui. Jeigu netikėtai užplūsta nerimas ar jaučiuosi neužtikrintas, paprašau pauzės", – sakė 2013-ųjų "Red Bull Cliff Diving" varžybų čempionas A.Silčenka.

Jis pripažino, kad per pasaulio čempionatą Kazanėje iš pradžių jautė didelę psichologinę įtampą.

"Jaudinausi, nes Rusija iš manęs tikėjosi aukso medalio. Tuomet pagalvojau: juk niekam nieko nepažadėjau, kodėl turėčiau nervintis? Ir įtampa atslūgo, mėgavausi šuoliais. Nereikia stengtis padaryti daugiau, nei leidžia galimybės", – kalbėjo šuolininkas.

2013-ųjų pasaulio čempionas kolumbietis Orlandas Duque tvirtino, kad labiau nei aukščio bijo nevaldomo greičio, tamsos ir vabzdžių.

"Mano receptas ko nors bijantiesiems: ištyrinėkite baimės šaltinį ir ji tiesiog išgaruos", – patarė O.Duque.

Tarp žiūrovų – artimieji

JAV dienraščio "The Washington Post" žurnalisto Dave'o Sheinino nuomone, baimė gyvena beveik kiekvieno ekstremalaus šuolininko šeimoje, todėl sportininkai visada kviečia artimuosius į varžybas.

"Amerikietis Andy Jonesas man pasakojo, kad namiškiai, patys matydami jį šokinėjantį nuo uolų į vandenį, jaučiasi ramiau, nei laukdami trumpųjų žinučių ar budėdami prie kompiuterio. Jie, savo akimis įsitikinę, kad Andy ne šiaip sau žaidžia su pavojais, bet profesionaliai kontroliuoja padėtį, daugiau nebemėgina atkalbėti jį nuo ekstremalaus pomėgio", – rašė D.Sheininas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

petras

petras portretas
super..
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių