Tinklininkes bronzinis medalis džiugina ne mažiau nei auksinis

Paplūdimio tinklininkės Ieva Dubauskaitė ir Monika Povilaitytė Senojo žemyno jaunimo (iki 20 metų) pirmenybėse pasipuošusios bronzos medaliais prisipažįsta, kad šis turnyras privertė išmokti nepasiduodi ir kovoti iki pabaigos.

- Ar bronzos medalis yra rezultatas, kurio tikėjotės?

Monika Povilaitytė: Tikėjomės patekti į stipriausiųjų šešetuką. Netikėjome, kad į Lietuvą parvešime medalį.

Ieva Dumbauskaitė: Tik kalbėjome, kad labai norime medalio, tačiau tikslas buvo mažesnis. Jau turnyro metu jis augo. Po pralaimėto pusfinalio buvo daug ašarų, nes tikrai galėjome laimėti.

M. P.: Tiesiog nesugebėjome susitvarkyti psichologiškai

I. D.: O dėl trečios vietos mačas buvo labai sunkus. Trečios partijos pabaigoje pagalvojome „viskas“. Mintyse tik pasiguodžiau draugo žodžiais „gausite medinius medalius“. Kažkaip sugebėjome susikaupti ir laimėjome. Viskas gerai baigėsi.

M. P.: Šį sezoną prieš porą iš Rusijos jau žaidėme tris kartus. Buvo sunku, nes jos mus puikiai žinojo.

- Kokie artimiausi jūsų planai?

I. D: Šį sezoną Rusijoje dar mūsų laukia Rytų moterų čempionatas, į kurį išvykstame jau trečiadienį. Tikimės geriausio. Tai moterys čempionatas, pažiūrėsime kaip mums seksis (šypsosi). Vėliau važiuosime į Suomiją, kur vyks moterų čempionato vienas iš etapų.

- Minėjote, kad po pralaimėto pusfinalio buvo nusivylimo ašarų. Ar buvo džiaugsmo ašarų po laimėto mažojo finalo?

I. D.: Jautėme didelį džiaugsmą. Emocijos pylėsi per kraštus.

M. P.: Emocijų buvo daugiau negu per pasaulio čempionatą...

I. D.: Nes šįkart buvo labai sudėtinga. Atidavėme visas savo jėgas.

M. P.: Dar prieš pusfinalį pradėjo skaudėti nugarą. Svarstėme, ar galėsiu žaisti. Tačiau mane išgelbėjo masažas ir krūva vaistų. Nusprendėme, kad nepasiduosime iki pabaigos.

I. D.: Tiesiog nuėjusi pasirašyti ant protokolo pamačiau, kad Monika klūpi ant kelių. Paklausiau, kas nutiko. O ji man verkdama: „Negaliu atsistoti“. Išsigandome, tačiau medikai padarė viską, ką galėjo. Dabar džiaugiamės, kad viskas baigėsi gerai.

- Ko dar pačioms trūksta, kad labiau pasitikėtumėte savimi moterų varžybose?

I. D.: Patirties. Visuose dalykuose dar reikia šiek tiek padirbėti. Moterys viską daro geriau. Todėl mums reikia dar labai daug dirbti.

- Ar telefonai užkaito po bronzinės pergalės?

Choru: Užkaito (juokiasi).

I. D.: Užkaito ir feisbukas.

M. P.: Iki šiol nespėjome visų žinučių perskaityti.

I. D.: Skaičiau, tačiau nespėjau visiems atsakyti. Visų, kuriems neatrašiau, atsiprašau.

- Sunkiai iškovotoms taurės jau paruoštos garbingos vietos namuose?

I. D.: Asmeniškai aš tai viską dedu ant spintos. Visa mano kolekcija yra namuose, Vilniuje – tik pastarieji apdovanojimai. Čia dar vietos rasiu.

M. P.: Aš taip pat apdovanojimus laikau ant spintos. Viskas saugoma Tytuvėnuose. Vilniuje – trys taurės ir trys medaliai.

- Laikas prisipažinti, kaip po pergalių švenčia jaunieji tinklininkai.

M. P.: Po pergalės ramiai sėdėjome su treneriais...

I. D.: Ramiai vakarą praleidome, nors po jaunių varžybų visada vyksta vakarėlis, tačiau šįkart jis vyko šeštadienį. Mes sapnavome sapnus prieš pusfinalį. Į vakarėlį nepatekome. Po visko tiesiog pasėdėjome su treneriais ir dalinomės geromis emocijomis.

M. P.: Apsidžiaugėme, kad nedalyvavome vakarėlyje. Nuo ankstyvo ryto viena kitai pasakėme, kad neisime. Kaip nusprendėme, taip ir padarėme.

- Su treneriais dalinotės tik geromis emocijomis?

I. D.: Atvirai pasakysiu: jaučiau nedidelį apmaudą dėl pralaimėto pusfinalio. Mes galėjome įveikti savo varžoves....

M. P.: Žinojome jų silpnąsias puses, su treneriais buvome susidėlioję strategiją. Tačiau jos įgyvendinti nepavyko.

I. D.: Vėliau sulaukėme daug sveikinimų: „Sveikiname, trečia vieta – tai nuostabu“. O aš galiu pasakyti tik viena: nuostabu yra pirma vieta. Bronza – labai gerai.

M. P.: Pasimokėme, įgijome patirties ir turėsime, ko siekti ateityje.