Stalo teniso žvaigždutes kaunietė ugdo Vilniuje

"Džiaugiuosi, kad mano mergaitėms sekasi, tačiau labai svarbu, koks bus jų požiūris į didįjį sportą ateityje", – sakė buvusi daugkartinė Lietuvos stalo teniso čempionė, Europos čempionatų prizininkė, olimpietė Jolanta Prūsienė. Iš Kauno kilusi stalo teniso specialistė jaunuosius talentus ugdo ne gimtajame mieste, bet Vilniuje.

"Kai baigiau žaidėjos karjerą, reikėjo pasirinkti: likti Portugalijoje ar grįžti į Lietuvą. Iš Kauno rimtesnių darbo pasiūlymų nebuvo, o Vilniui manęs prireikė", – kalbėjo J.Prūsienė, sostinės "Tauro" sporto mokyklos trenerė.

Tarp kaunietės auklėtinių ryškiausios žvaigždutės – sesės dvynukės Kornelija ir Emilija Riliškytės.

Vien šiemet 16-metė Kornelija laimėjo Lietuvos jaunių, jaunimo ir suaugusiųjų stalo teniso čempionatų asmenines varžybas, dar šūsnį medalių iškovojo dvejetų ir mišrių dvejetų grupėse.

Emilija – šalies jaunių, jaunimo ir suaugusiųjų čempionatų prizininkė, be to, su sese Kornelija iškovojo Lietuvos jaunių ir jaunimo dvejetų aukso medalius, suaugusiųjų bronzą bei su Matu Skuču – mišrių dvejetų sidabrą.

Pernai K.Riliškytė pasaulio jaunučių čempionate užėmė 3 vietą – dvejetų (su rumune Elena Zaharia) varžybų pusfinalyje tik 2:3 pralaimėjo japonėms Nakamori Honami ir Okubo Hikari. Jaunoji vilnietė atstovavo ir daugkartinės Europos čempionės Rūtos Paškauskienės vadovaujamai Lietuvos nacionalinei moterų stalo teniso rinktinei.

– Trenere, kokių minčių jums sukėlė faktas, kad šiemet Lietuvos čempionato suaugusiųjų asmeninių varžybų medalius išsidalijo ne labiau patyrusios žaidėjos, bet šešiolikmetės – jūsų auklėtinės sesės Riliškytės ir panevėžietė Augustė Melaikaitė? – pradėjome pokalbį su J.Prūsiene.

– Iš pirmo žvilgsnio tai galėtų kelti tam tikrą nuostabą, tačiau čempionate nedalyvavo mano buvusi bendražygė R.Paškauskienė. Vis dėlto jaunuolių sėkmė – geras, optimistinis ženklas: jis liudija, kad mūsų stalo teniso ateitis nėra niūri.

Jolanta Prūsienė/LSTA nuotr.

– Maždaug prieš pustrečių metų jūs viename interviu sakėte, kad praraja tarp R.Paškauskienės ir kitų Lietuvos stalo tenisininkių – labai didelė. Kokia tendencija dabar – meistriškumo skirtumas sumažėjo ar tebedidėja?

– Atotrūkis tebeegzistuoja. Kitų tokio lygio žaidėjų, kaip Rūta ir, nesikuklinsiu, kokia buvau aš, dar teks palūkėti. Yra sportininkų, kurių talentas, kaip sakoma, iš Dievo – ar krepšinį žaidusio Arvydo Sabonio, ar diską mėčiusio Virgilijaus Aleknos. O jeigu su talentu – ir išskirtinis darbštumas, motyvacija, sumanumas, vėliau – patirtis? Sėkmę ne visada lemia gera sportinė forma – kartais pakanka gudrumo, taktikos, tam tikrų specifinių sporto šakos įgūdžių, nuojautos.

– Galbūt R.Paškauskienei derėtų dalyvauti Lietuvos čempionatuose, nors ji jau turi net kelias dešimtis titulų, medalių ir nebėra ką įrodinėti, tačiau bent dėl ažiotažo ar kad naujos kartos sportininkės turėtų progą pademonstruoti, kokios jų konkurencinės galimybės žaidžiant su tituluočiausia šalies stalo tenisininke? Ką manote apie tai?

Kai baigiau žaidėjos karjerą, iš gimtojo Kauno rimtesnių darbo pasiūlymų nebuvo, o Vilniui manęs prireikė.

– Suprantu Rūtą, nes pati patyriau: ateina toks metas, kai dalyvauti varžybose vien dėl to, kad tik dalyvautaum, nėra jokio ūpo, o ir sveikatą norisi patausoti. Neabejoju, kad ji keliasdešimtą kartą taptų Lietuvos čempione net pusmetį išvis nežaidusi. Ažiotažas, televizija, žiūrovai – taip, tai svarūs argumentai, bet kalbėti apie prestižą, kai varžovės – akivaizdžiai nelygiavertės, nėra prasmės.

– Ar jus tenkina tai, kaip jūsų auklėtinės žengia keliu, kokį jūs jau įveikėte?

– Dabar jaunieji sportininkai turi viską – reguliarias treniruočių stovyklas, daug visokeriopos informacijos, technologinių naujovių, sveikatos priežiūrą, pakankamai varžybų. Tereikia visu tuo efektyviai pasinaudoti. Sesės Riliškytės – darbščios, imlios, motyvuotos, bet, jei mėgintume prognozuoti perspektyvą, beveik viskas – mergaičių rankose, Kornelija ir Emilija pačios pasirinks, kokią vietą jų gyvenime ateityje užims stalo tenisas, o sprendimų metas netrukus ateis. Dabar jos pasiruošusios vykdyti sunkiausias užduotis, todėl laviruojame, kad būtinai tektų laiko ir poilsiui su namiškiais, ir meditacijai, ir tiesiog paprasčiausioms atostogoms visiškai be sporto. Tai labai padeda, kad jos raketę į rankas vėl imtų energingai, atsigavusios, degančiomis akimis.

– Kaip Kornelija ir Emilija atsidūrė jūsų treniruojamoje grupėje?

– Iš pradžių nenorėjau jų priimti, nes grupė buvo sukomplektuota, laisvų vietų neliko. Tačiau atkakli mergaičių mama mane įkalbėjo ir sesės pradėjo sportuoti. Kornelija ir Emilija iškart atkreipė dėmesį savo susikaupimu, kruopšumu, smalsumu. Per treniruočių pertraukėles dauguma vaikų išdykaudavo, o jos mane užversdavo klausimais apie stalo teniso raketes, kamuoliukus, taisykles... Jos – dvynės, bet žaidžia skirtingai: Kornelijos stilius – vyriškesnis, dinamiškesnis, paremtas jėga, stipriais smūgiais, Emilija – švelnesnė, lankstesnė. Mergaitėms labai pravertė žinomo Kinijos stalo teniso specialisto, penkis olimpinius čempionus išugdžiusio Šanchajaus olimpinio centro profesoriaus Li Xiaodongo patarimai. Vyksime pas jį ir ateinančią vasarą.

– Jūs buvote nusivylus, kai 2016-aisiais Vilniuje viešėjusio Li Xiaodongo praktinės pratybos sudomino nedaug mūsų šalies trenerių...

– Tai mane šokiravo. Jeigu neturime laiko ar noro pasisemti žinių ir patirties iš tokio lygio profesionalo, tuomet – iš ko? Lyg tyčia prisiminiau ir savo praeitį, kai grįžau iš Portugalijos į Lietuvą. Tuometis Lietuvos stalo teniso asociacijos (LSTA) prezidentas Rimgaudas Balaiša pasiūlė įkurti stalo teniso centrą Šalčininkuose. Ten – puiki bazė, iki Vilniaus – mažiau nei valanda kelio. Iš pradžių darbai klostėsi neblogai, tačiau suveikė lietuviškos konkurencijos principai: tai vienas, tai kitas treneris pareiškė, kad neišleis savo auklėtinių į šį centrą, esą tegu  Prūsienė pirmiausia pati ieško talentų, juos išugdo ir tik tuomet vadovauja. Ką gi, taip ir padariau. Ketveri metai, praleisti Šalčininkuose, nenuėjo vėjais. Vėliau persikėliau į Vilnių, čia irgi radau gabių vaikų, jų rezultatai jau iškalbingi. Su Kornelija ir Emilija nuo 2012-ųjų dalyvaujame Europos stalo teniso sąjungos (ETTU) "Developmet" programoje, treniruočių stovyklose ir susipažinome su Li Xiaodongu. Niekas nevyksta tiesiog šiaip, visada yra priežasčių.

– Ką manote apie savo gimtojo Kauno stalo teniso dabartį ir perspektyvą?

– Iš kokių pozicijų žiūrėsime – Lietuvos ar tarptautinio lygio? R.Paškauskienė – fenomenas, ji, būdama 40-ies, sugebėjo iškovoti Europos čempionato bronzos medalį (2018-aisiais mišrių dvejetų varžybose su serbu Aleksandru Karakaševičiumi – aut. past.). 2015-aisiais blykstelėjo Medardas Stankevičius, su Europos jaunučių rinktine tapęs pasaulio čempionu, o dvejetų varžybose pelnęs bronzą. Tačiau, man regis, Medardas stabtelėjo. Su juo daug kalbėjomės, kas atsitiko ir ką jis ketina daryti toliau. Vaikinas suvokė, kad sėkmė niekada neaplanko savaime. Džiaugiuosi, kad Medardas užsidegęs žengti į priekį, tačiau dabar prireiks dvigubai daugiau pastangų. Ilgametė Lietuvos rinktinės trenerė Romualda Garkauskienė ne kartą pripažino, kad Kaune sudėtinga sudominti vaikus stalo tenisu, suburti grupes. Abi stebėjomės, kodėl tokios problemos nėra Vilniuje.



NAUJAUSI KOMENTARAI

L. K.

L. K.  portretas
Šaunuolė Jolanta. Sėkmės siekiant sportinių aukštumų!!!
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių